Sunku rasti žmogų, kuris nežinotų energingos, nuolat darbuose besisukančios, žodžio kišenėje neieškančios Zitos KELMICKAITĖS, nebūtų matęs ar girdėjęs jos vedamų laidų. Etnomuzikologė, ilgametė Muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, tris dešimtmečius Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ vadovė, muzikinių ir kitų renginių organizatorė. Pasak jos pačios, esanti darboholikė, mėgstanti būti tarp žmonių.

Plačiajai visuomenei Z. Kelmickaitė labiausiai žinoma, kaip televizijos laidos „Ryto suktinis“ rengėja bei vedėja, populiari ir jos vedama radijo laida „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“.

Zita Kelmickaitė – šiandieninė mūsų viešnia pašnekesių rubrikoje, kurioje pristatome iškilias kultūros, meno, mokslo asmenybes.

Klaipėdietė, bet kaimą pažįsta: rinkdama tautosaką, sako, mačiusi ir tuos laikus, kai javus Lietuvoje moterys kirto pjautuvais, ir dabartinius, kai filmavo ūkininkus imančius derlių kompiuterizuotais kombainais.

***

„Kaimas man – visada vaikystė mamos ir tėvo gimtinėje Raseinių rajone – Vengerskų kaimas ir, žinoma, Užuomedis. Kokie tai prisiminimai? Tai didžiausi kolūkių laukai, kur buvo baisiai daug žirnių, saldiniai žirniai. Ir dabar ieškau tokių, bet ar ankštys per plonos, ar patys žirniai neskanūs, vis ne tas. Vaikystėje tie kolchozo žirniai buvo patys skaniausi. Matydavau neturtingų kaimo žmonių gyvenimą – mano tetos, dėdės, daug pusbrolių, pusseserių kaime gyveno, nebuvo jokio pertekliaus.

Paskui, kai buvau studentė, daug važinėjau su ekspedicijomis rinkti tautosakos į Dzūkiją, Aukštaitiją, visą Lietuvą pravažiavau. Mano pagarba kaimo žmogui yra tokia didelė, kad net graudu. Kai pamatau tas vyrų, moterų įdirbtas, įdiržusias rankas, galėčiau kiekvieną žmogų, jų rankeles išbučiuoti už atsidavimą žemei.

Anksčiau žmogus tokio klausimo, ar verta, net nežinojo, žinojo, kad reikia dirbti žemę. Dabar visi skaičiuoja, ar apsimoka, verta, ar neverta. O tas senasis kaimo žmogus žinojo, kad saulė ryte patekės, vakare nusileis. Ir tas prisirišimas... Sakote, tai jau atgyvenę. Nieko neatgyvenę. Kai dariau „Ryto suktinio“ laidas, pamačiau Šiaulių rajone, kokie vyrai, kaip jie valdo savo kombainus, tai ne kokius sovietinius, o kompiuterizuotus, visa išmanioji technika ten yra.

Matai tuos jaunus, kokių 30 metų vyrus, kurie kalba: „Kokius 800 ha valdome neblogai, bet galime ir tūkstantį valdyti.“ Jiems tik reikia, kad daugiau pusbrolių, kitų jaunų žmonių įsijungtų į jų veiklą. Prieš kiekvieną tokį žmogų, dirbantį žemę, galiu nukelti kepurę.

Kai klausinėju, ar jums apsimoka, tai nė vieno žmogaus nesutikau, kuris sakytų, kad neapsimoka. Gal kokius 3 ha dirbti neapsimoka, bet tie, kurie dirba nuo ryto iki sutemų, to nesako. Jei gerai organizuoji darbą, tai tu ir dienos šviesą pamatai, į spektaklius, kitus renginius nuvažiuoji.

Pavyzdžiui, Joniškio rajone mačiau kaip gražiai, turtingai ūkininkai gyvena. Ir nė vienas nesakė, kad tai vargas. Darbas sunkus, bet tas vargas saldus, sako – čia mano žemė, čia mano namai, mano kraštas. Žinoma, yra ir tokių, kurie nori lengvai, – žmogus nepajėgia suvokti, kad negalima neinvestuoti į savo gyvenimą. O tie, kurie po tvora guli, tai ir tegu guli“,– savo požiūrį dėsto Zita Kelmickaitė.

Esate etnomuzikologė, seniau kaimuose rinkote tautosaką, užrašinėjote liaudies dainas. Ar šiuolaikinis kaimas gali įkvėpti kūrybai?

Šiandien kaimas nebėra tas, kokį įsivaizduojame buvus XIX ar XX amžiuje. Šiandien negalime klausti, ar miestietis, prašalaitis, atvykęs į kaimą, gali pasisemti įkvėpimo. Tas prašalaitis ir yra prašalaitis. Jis pro kaimą ėjo ir netyčia užėjęs nustebo ar nenustebo, nes jam neįdomu. Jei nerado interneto, tai tikrai jam netinka.

Kita vertus, šiandien visur yra internetas, ir nereikia manyti, kad kaimiečiai atsilikę. Taip, yra tokių vietų, jas vadinu kultūrine dykra. Ten nėra gerų žemių, daugelis žmonių prasigėrę, iš pašalpų gyvena, ten ir gyvenimo, ir kultūros dykra. Tad imkime ir įvardinkime tokius kaimus.

Bet kiek yra šviesių kaimų, regioninė kultūra atgijo, regionai atgijo. Pravažiuokite Žemaitiją, – širdis ne tik šokinėja, ji dainuoja, džiaugiasi, nes žmonės nori gyventi gražiai. Yra ir apšepusių kaimų, manau, ten gyvena daugiausia žmonės seni, kurie nebeturi sveikatos. Tačiau kiek yra rajonuose muziejų, amatininkų, tautodailininkų, kurie gali ir medį prakalbinti, ir geležį iškalti, turime daug puikių, talentingų žmonių.

Zita Kelmickaitė dažnai lankosi kaime kurdama laidas. Birutės Servienės nuotr.

Tik nereikia galvoti: „Oi, čia toks kaimas, iš klumpės geria kaip kokie laukiniai.“ Jei taip manysime, mums patiems negarbė. Yra visko, kas blogai, taip ir įvardinkime, bet kas gera, gražu, sugebėkime pakylėti ir parodyti. Sako, liaudies dainos neskamba. Kodėl? Juk pilna, skamba! Nuvažiuokite, pažiūrėkite, koks amatų centras yra Kelmėje, kituose rajonuose, kurie gerai dirba.

Kokius skirtumus tarp kaimo ir miesto matote, ar jų turėtų mažėti?

Kaimas yra kaimas, miestas yra miestas. Kaimas nėra ir nebus su žibaline lempa. Su higiena dar smarkiai atsiliekama, nors ir kaime žmonės nori patogumų, dušo, tualeto, bet tai kainuoja, ne visi nori ar gali investuoti. Kaip ėjo žmogus į tą būdelę, taip ir eina iki gyvenimo pabaigos. Va, čia ir yra skirtybė. Bet miesteliuose jau daugelis žmonių gražiai susitvarkę: ir vonios, ir tualetai įrengti. Tačiau kaimuose dar sakoma – gerai ir taip, kaip yra, taip ir norime, kad būtų.

Pasižiūrėkime, štai Naujojoje Zelandijoje didelis turistų antplūdis į kaimelius, kur niekas nedaryta: trobose plūktinės aslos, nėra elektros, žiebiamos žibalinės lempos, viskas tarsi XIX amžiuje. Tai žmonėms didelė atrakcija. Jeigu kas Lietuvoje sugalvos, kad taip turi būti, tai turistai irgi atvažiuos. Bet turime žinoti, kad tai yra tik turistinė atrakcija. Žmogus turi gyventi švariai, gražiai, sočiai, patenkinti savo poreikius, o ne būti žemės kurmis.

Ne tik rengdama laidas bendraujate su ūkininkais, prieš didžiąsias metų šventes pakviečiate juos į LRT mugę prekiauti savo produktais. O kaip kasdienis maistas patenka ant jūsų stalo?

Negeriu jokių vaistų, tik vieną tabletę nuo kraujospūdžio, kai reikia. Valgau normalų, kaimišką maistą. Ir jei tik galiu, viską perku iš ūkininkų – tai normalus, skanus sūris, tai ką tik iškepta duona. Atradau Benedikto turgų Vilniuje. Taip, brangu, na ir kas? Man mano sveikata ir mano nuotaika brangesnė, valgai ir pilvas dainuoja. Ar dėl to neverta palaikyti ūkininkų?

Į kokį miestelį nuvažiuoju, ten užeinu ne į prekybos centrą, o į krautuvėlę ir perku ne pramoninės gamybos, o kas žmonių rankomis padaryta. Juk tie produktai turi visai kitą skonį, manau, kad tai visi supranta, tik ne visi nori brangiau mokėti. Aš renkuosi vietoje tablečių daugiau susimokėti ūkininkui.

Neretai ūkininkai sako matantys daug neigiamos informacijos apie kaimą: žemdirbiai teršia gamtą, nepakankamai rūpinasi aplinkos apsauga, pertekę europinių pinigų. Kas, Jūsų nuomone, daro didžiausią įtaką formuojant visuomenės nuomonę apie žemdirbius?

Manau, kad taip rašo tie žurnalistai, kurie ima ir parašo apie tuos žmones ką nors, bet giliai nežino, nepažįsta jų. Atvirai pasakysiu, nepykite kolegos, bet daugeliui neįdomus tas ūkininkas. O tie žmonės gyvena, dirba. Tai ne šiaip sau egzotika, tai žmonių gyvenimas.

Mes „pasimauname“ ant paprastų dalykų, nemokame, nenorime įsigilinti. Sako, vaje, 1000 ha valdo! Palaukite! Pasėkite, nuimkite derlių, padarykite ką nors! Tačiau jie nenori per daug gilintis, jiems atrodo, kad iš kažkur karvės atsiranda ir pan…

Ūkininkai nėra kažkokie influenceriai – nuomonės formuotojai. O daugeliui įdomiau, jei ką pypteli kokia influencerė. Tai ką šnekėti, jei žmogui įdomiau, ar panelei išlindo, ar išbėgo papas, ar ne. Bet jei pasakysi, kad žmogus dirba tiek ar tiek hektarų, sakys, na ir kas, tegu dirba. Kas čia tokio.

Kai kurie ūkininkai, įdomūs žmonės, nenori pasirodyti, nes nežino, kaip sureaguos kaimynas. Kaimo žmogus, ūkininkas turi būti toks pat svarbus, kaip ir kitos profesijos žmogus. Taip, jis dirba žemę, purviną darbą, bet nelaikykime jo juodnugariu. Žinau ūkininkų, kurie Norvegijoje žvejoja, po pasaulį keliauja. Tai reikia parodyti, bet dažnai už juos kalba viršininkai, seniūnas, meras. Mes nemokame tų žmonių parodyti.

Būna, kad kas nors pypteli ir jau tampa „žvaigždute“. O kad žmogus gražiai dirba žemę, kad jo sūriai gardūs, gyvuliai gražūs, nepagerbiame. Turiu galvoje žiniasklaidą, kuriai kaimas, ūkininkai tarsi šuniui penkta koja. O iš tikrųjų – tai pagrindinė, remiamoji koja.

***

Susitikdama su kaimo žmonėmis, Z. Kelmickaitė sako pastebinti, kad jie nesiskundžia pinigų trūkumu, kad mažai lėšų kaimui skiriama. Svarbiausia, pasak jos, ko nori ūkininkai, kad įstatymai visiems būtų vienodi, nesikeistų kas akimirką ir kad valdžia netrukdytų dirbti. Kaip neigiamą kaimo žmonių bruožą laidų vedėja įvardija valdžios baimę.

„Kai tik keičiasi valdžios, kiekvienas nori pasirodyti, koks jis reikšmingas. Ne, ponai, nesirodykite, kokie esate reikšmingi, duokite žmonėms įrankį dirbti, leiskite gyventi. Žiauriai nemėgstu, kai matau, kad žmonės dar bijo, ką pasakys seniūnas, meras. Jie dar priklausomi nuo valdžios: eina pasipūtęs ponas meras, pasipūtęs seniūnas, iš paskos bidzena kažkokie gizeliai. Tai siaubas! Ne, ponai, turi eiti jauni ūkininkai ir sakyti: na, gerbiamas mere, seniūne, ką jūs mums pasiūlysite?

Noriu pasakyti: nieko nebijokite! Tai meras, seniūnas turi jūsų bijoti, nes imsite ir neišrinksite, pykšt ir neauginsite. Tada pažiūrėsime, kas jiems bus. Kaimo žmonės turi būti stiprūs, nesilankstyti, o valdžia turi būti ne ponais, bet pamatyti iniciatyvą, skatinti žmones, tegu skleidžiasi, dirba. Ten, kur seniūnas myli žmones, yra jų draugas, ten tvarka, ten ir kraštas klesti. Žinau, tokių tikrai yra Lietuvoje ir jų daugėja“, – drąsina žmones Z. Kelmickaitė.

***

Rengdama televizijos laidą „Ryto suktinis“, dažnai renkatės kaimiškas temas. Kodėl taip mėgstate vykti į kaimą?

Todėl, kad jis man įdomus, juk kaimas – gyvas, yra gyvo nervo, yra žmonių, kurie visko nori. Man atrodo, yra ir tokios nevilties: daug senų žmonių, jau nueinanti karta, jie žiūri mėlynę menančiomis akimis, jau nebe jų laikas, jie žiūri ir nebegali sutverti…

Čia laiko klausimas. Ateis jaunimas, kuris mato, kad niekas pats nepasidaro, namai nepasistato, milijonai nenukrenta, investicijos gali subliūkšti, papukai, kad ir su silikonais, nukars, influenceriai irgi bus nebeįdomūs…

Daug įdomiau, kai jauni žmonės, jaunos šeimos gyvena kaime. Visada stengiuosi nufilmuoti tuos, kurie sutvėrė ūkius, sutvėrė verslą, turi avių, ožkų, kitų gyvulių, daro gardžius sūrius, kurių vaikai nori būti ūkininkais. Taigi, kaime niekas nesibaigs, aš – optimistė, manęs neužkasi.

Dėkojame už pokalbį.

MŪ inf.