Kaunas. Rugpjūčio 15-ąją Lietuvoje švenčiama augalų suvešėjimo, derliaus brandos ir pabaigtuvių šventė Žolinė, o katalikų pasaulyje tai Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena.

Ilgametė Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotoja etnobotanikė Gražina Žumbakienė sako, kad šventinti nešamoje Žolinės puokštėje turėtų būti tik dvasią turinčių žolynų.

Žolinė yra riba, kai baigiasi vasara, šiltasis laikas, ir ateina ruduo. Tai liudija patarlės ir priežodžiai: „Nuo Žolinaitės pasirodo ir šalnaitės“, „Žolinė yra pirma diena rudens“, „Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja“.

Kaip ir daugumoje švenčių, šiuolaikiniuose Žolinės papročiuose atsispindi ir nemažai pagonybės laikų reliktų, kurie persipynė su krikščionybės tradicijomis.

Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena yra viena gražiausių ir archaiškiausių Dievo Motinos garbei skirtų švenčių.

Dėmesys augalijai, kartu – ir derliui

Švenčiausioji Dievo Motina buvo palaidota Jeruzalėje, Getsamanės (Alyvų) kalno šlaite, netoli tos vietos, kur Jėzus meldėsi prieš savo kančią. Gyvuoja pasakojimas, kad apaštalai, atvėrę Marijos kapą, nerado jos kūno – tik gėles. 1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija buvo paimta į dangų su siela ir kūnu, paskelbė kaip dogmą. 

Nuo seniausių krikščionybės laikų gyvuoja paprotys šią dieną bažnyčioje šventinti laukų žoleles, gėles, augalus. Tikima, kad pašventintos gėlės apsaugo namus nuo perkūno, gaisro, piktųjų dvasių.

Etnobotanikė G. Žumbakienė teigia, kad beveik visoje Lietuvoje į Žolinės puokštę dėdavo kietį. Tai būdavo apsauga nuo perkūnijos, kuri galėdavusi pridaryti daug žalos to meto žmonių gyvenime – uždegti medinius trobesius, sunaikinti derlių ir gyvulius.

„Paskui dėdavo vaistinių augalų, kuriuos parsinešę namo sudžiovindavo ir suvartodavo. Skindavo ir rūtas, ir mėtas, šalavijus, diemedžius, katžoles. Ir vieną kitą žydintį žiedelį įdėdavo, – pasakojo ilgametė Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotoja. – Tai vienintelė diena metuose, kai augalai nulenkia galvas, kad būtų nuskinti. Nes visi nori būti nunešti į bažnyčią ir pašventinti.“

Šventinti žolynai buvo laikomi svarbiems atvejams: pavyzdžiui, jų įdėdavo į pirmojo vainiko sunėrimą ties gerąja kerčia statant naują namą, į naujo avilio kamputį. Jais būdavo pasmilkoma troboje priartėjus grėsmingam audros debesiui, taip pat sunkiai susirgus namiškiui ar gyvuliui. Žemaitijoje ir dar kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse šių žolynų įdėdavo ir į mirusiojo karsto pagalvėlę. O javų varpos būdavo iškuliamos, grūdai suberiami į aruodus, taip pašventinant ir derlių.

Bendruomenės šventė

Šiuo laiku baigdavosi rugiapjūtė ir po vasarojaus nuėmimo visa giminė susirinkdavo draugėn. Todėl Žolinė dažnai dar vadinama javapjūtės pabaigtuvėmis, o kartais ir bičkopio, medsukio, duonos, medaus ir pieno švente.

Senovės baltai per Žolinę aukodavo aukas Žemynai, tai galėjo būti ir gyvuliai, sunešdavo iš naujo derliaus iškeptos duonos, daržovių. Sakydavo: „Ką gauni iš žemės, tuo su ja ir pasidalini.“

Pabaigtuvių proga susirinkdavo giminės, kaimynai – pabendrauti, pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais, o su skurdžiau gyvenančiais – derliumi. Ši šventė ypatinga tuo, kad žmonės, sulaukę savo derliaus, atsigręždavo į neturinčiuosius, jiems padėdavo, atseikėdavo savo derliaus. Yra išlikę nemažai posakių, susijusių su tuo, kad per Žolinę reikia būti draugėje, su artimaisiais, su bendruomene. Pavyzdžiui, „Kas per Žolines neviešės, tas visą gyvenimą nieko neturės“.

Dzūkijoje Žolinė vadinta Kopūstine. Čia buvo įprasta į bažnyčią nešti pašventinti ir išaugintas daržoves: morkas, ropes, kopūstus. Vilkaviškio krašte, taip pat Baltarusijos lietuviškose salose šventę vadino Kanapinėle – greičiausiai dėl to, kad iš vasaros pabaigos darbų tik šios pluoštinės kultūros plotai būdavo palikę laukuose nenurauti.

Lietuvos regionų darželiai skiriasi

Bene viena pirmųjų apie 1974 m. pradėjusi domėtis, nors kaip pati sako, iš reikalo, Lietuvos regionų gėlių darželiais, o 2016 m. išleidusi knygą „Senieji Lietuvos gėlių darželiai: kvapnūs, puošnūs, gydantys“ etnobotanikė G. Žumbakienė pabrėžia, kad seniau gėlių iš darželių ir iš kitur skinti ir šiaip pasimerkti nebuvo galima, yra girdėjusi net pasakojimą, kaip brolis sesei sakęs: „Ar norėtum, kad tau pirštą nupjaučiau? Tai tu taip augalui dabar padarei.“

„Gėlių negailėdavo tik šventinimui, ar, pavyzdžiui, per Mojavą (Gegužinės pamaldos, skirtos Švč. Mergelės Marijos pagarbinimui) merkti, ar į bažnyčią nešti, o taip iš niekur nieko, gink Dieve, gėlių neskindavo“, – pasakoja etnobotanikė.

Lietuvai iškovojus nepriklausomybę ir Žolinę paskelbus švente, ją imta organizuoti ir Lietuvos liaudies buities muziejuje. Tuomet, teigė G. Žubakienė, ji matydavusi, kad žmonės atsineša šventinti puokšteles, kurias ji pavadino bedvasėmis, nes jose buvo įkomponuota bet kokių augalų.

„Pamažu prasidėjo švietimas per spaudą ir kitur, mes taip pat muziejuje rišdavome puokšteles, tad žmonės pradėjo atidžiau Žolinei rinktis augalus, rišti puokštes, kuriose jau būdavo prieskoninių, vaistinių augalų“, – prisimena šios srities žinovė, pasidžiaugusi, kad Žolinė yra viena iš gražiausių švenčių, į kurią Lietuvos liaudies buities muziejuje susirenka daugiau kaip 2 tūkst. žmonių.

Ją, tuo metu dirbusią Pravieniškių girininkijoje, domėtis Lietuvos regionų gėlių darželiais paskatino ir pakvietė dirbti į muziejų apželdinti kuriamas skirtingų Lietuvos regionų sodybas architektūros istorikas, etnografas dr. Klemensas Čerbulėnas. Jis gėlių darželius išskyrė kaip europinės svarbos temą.

„Iki Pirmojo pasaulinio karo darželiai buvo arba keturkampiai, arba apvalūs. Apie Pasvalį išskirtinai tik apvalūs. Kitur tik iškirtinai keturkampiai. Nuostatos susiformavo dėl to, kad kitaip buvo negražu: sakydavo, kad keturkampis – kaip kapas, o kiti, kad apvalus – kaip bliūdas, – juokiasi per ekspedicijas išmaišiusi visą Lietuvą buvusi biržietė. – Prisimenu, Pasvalio rajone tokiame kaime buvo 18 sodybų ir jų darželiai visi išskirtinai tik apvalūs. Dar kaip vienas iš išskirtinumų – Zanavykijoje akmenų ar vytelių aplink darželį nereikėdavo. Jie tokie racionalūs, darželį apsodindavo saulutėm. Dzūkijoje dažniausiai darželis buvo nesukasamas, nes tai lėmė smėlingas dirvožemis, kad vanduo nenutekėtų. Štai tokių dalykėlių atradau per ekspedicijas.“

Lietuvos liaudies buities muziejaus sodybose kuriami senieji gėlių darželiai

Etnobotanikė teigia, kad iš esmės didelių skirtumų, gal išskyrus augalų pavadinimus, nebuvo. Gal kiek skiriasi regionai, kur daugiau prieskoniniai augalai auginami, pavyzdžiui, Žemaitijoje. Mažojoje Lietuvoje, natūralu, savitumų daugiausia, nes matyti vokiečių įtaka. Ir rūtų ten neaugino, pagrindinis augalas pas juos – mirta. Ten, palyginti su kitais regionais ir daržovių, ir svogūninių gėlių daugiau auginta. Bedvasių gėlių, anot mokslininkės, beveik nebuvo, be prieskoninių ir gydomųjų, lietuviai labai mylėjo kvepiančiąsias gėles, kurios turėjo daugiau eterinių aliejų.

„Gėlių darželiai pagal regionus labiau skyrėsi iki Pirmojo pasaulinio karo, – dalijasi žiniomis G. Žumbakienė. – Vadinamuoju smetoniniu laikotarpiu daug kas supanašėjo.

Prakalbus apie nacionalinį augalą rūtą, etnobotanikė pamini, kad XVII–XVIII a. rūta jau buvo lietuvių tradicinis augalas. Pas mus ji buvo panacėja nuo visų ligų. Ypač, jei subloguodavo širdis, tai išbėgdavo, pasiskindavo, ant duonos užsitepdavo sviesto ir sukapotų rūtų užberdavo.

Paklausta, ką patartų dabartinei šeimininkei auginti savo gėlių darželyje, mokslininkė sumini nemažai vaistinių augalų.

„Turime tiek nuostabių senelių augintų augalų, kuriuos būtų gražu sodinti prie namų. Išvardysiu keletą vaistinių augalų, ir dabar reikalingų mūsų kasdieniniame gyvenime, kurie galėtų augti darželyje ar darže ir kitose sodybos vietose. Tai – vaistinė medetka, vaistinis šalavijas, vaistinė juozažolė (bene vienintelis mūsų senelių augintas biblinis augalas), gražu turėti čiobrelį ir raudonėlį, atsineštus iš laukų, mėtų nors vieną rūšį.

Mūsų seneliai jau seniai augino prie namų margalapį margainį (Silybum marianum L.) ir gėrė jo antpilą nuo virškinimo sutrikimų“, – negaili patarimų žolynų žinovė.

Baigdama pokalbį jį palinki visiems artimiesiems būti kartu, nes tai viena svarbiausių Žolinės prasmių. „Draugėje praleiskite Žolinę, kad būtumėte dvasiškai stiprūs“, – sako etnobotanikė G. Žumbakienė. To linkime ir savo skaitytojams.

MŪ inf.