Diana TATARŪNAITĖ-ZUBENIENĖ, jau trečią sezoną vadovaujanti bendrovės „DOJUS agro“ Lietuvos filialui, griauna išankstines nuostatas ir įsitikinimus, kad prekiauti žemės ūkio technika – vyriška sritis.

Kaip tapote žemės ūkio technikos prekybos įmonės vadove?

Esu iš kaimo ir labai tuo didžiuojuosi – iš to kyla ir mano didelis naujovių, žinių, mokymosi alkis. Žemės ūkio technikos prekybos įmonei pradėjau vadovauti 2019 m. liepą. Tiesą sakant, nežinau, kas imponavo atrenkant mane: ar tai, kad šiek tiek nusimanau apie žemės ūkį, ar kad turiu didelių ambicijų ir daug ugnelės, ar traktorininko-ekskavatorininko pažymėjimas. Džiaugiuosi, kad DOJAUS akcininkai ir tuometiniai vadovai pasitikėjo ir leido sėsti prie įmonės vairo, įžvelgę, kad turiu kažką tinkamo šiam sektoriui ir pareigoms.

Tad kaip prasideda Jūsų rytas ir rutuliojasi darbo diena?

Patinka rytą pradėti be chaoso, labai nemėgstu lėkimo ir rytinės panikos. Keliuosi apie 6 val. ir būtinai skiriu laiko kavos puodeliui namuose ramiai išgerti. Per tas 15–20 minučių mintyse susidėlioju, kokia diena laukia.

Įmonėje įdiegta „Lean“ sistema, kuri leidžia mums, vadovams, labai tiksliai planuoti, kokius tikslus esame išsikėlę ir kaip jų siekiame. Su naująja sistema vis dar mokomės dirbti, tačiau ji jau padeda mums greičiau suprasti problematiką ir valdyti laiką. Taigi, atvykusi į darbą pirmiausia peržiūriu kalendorių, kas laukia tą dieną, ir ruošiuosi susirinkimams. Nors paprastai jie būna neilgi, tačiau jiems esame skyrę pirmadienius, tad šią savaitės dieną ir pas klientus rečiau važiuojame, daugiau dirbame prie strateginių klausimų.

Kalendoriuje planuoju ir laiką rezultatų ataskaitoms analizuoti, taip pat kiekvieną dieną po valandą skiriu strategijai, kurią išnaudoju straipsniams skaityti, nuotolinėms konferencijoms pasiklausyti, tam tikroms struktūroms pamodeliuoti ir t. t. Mano nuomone, didžiausia vadovų problema – šio laiko nesusiplanavimas, visi pasineriame į kasdienybę, gaisrų gesinimą ir tokiems dalykams skiriame mažai laiko. O mums už tai moka – reikia taip sustrateguoti, kad tų gaisrų nereikėtų gesinti, nes jų paprasčiausiai nebūtų.

Mūsų darbe labai svarbūs yra vizitai pas klientus. Visų padalinių vadovai turi iškeltus tikslus, kiek klientų per savaitę turime aplankyti, nes buvimas rinkoje su esamais ir potencialiais pirkėjais leidžia suprasti ir sužinoti labai daug dalykų. Sėdint odiniame krėsle prie didelio stalo tu tik girdėsi savo darbuotojų žodžius, o tai ne visada yra teisinga, nes ir klientai ne visada būna tikslingai išgirsti. Tad tiesioginį bendravimą mes labai skatiname.

Vadinasi, didelių improvizacijų Jūsų darbe nelabai būna?

Kalbant apie darbų planavimą, taip. Ir kolektyvą skatinu visada laikytis plano, nes jei suplanuoji, tai ir padarai. Jei neplanuosi ir gyvensi pagal požiūrį „kaip Dievas duos“, tai arba nepadarysi, arba padarysi gerokai mažiau. Aš tuo pati tikiu ir gyvenu, tai skiepiju ir savo darbuotojams. O žmonių noras daryti pokyčius didesnis, jei vadovas rodo pavyzdį ir su visais darbuotojais yra viename susitarimų lygmenyje.

Tai pasakytina ir apie įmonės vertybes. Jei įmonė deklaruoja pagarbą žmogui, lyderystę ir t. t., tai tu, kaip įmonės vadovas, ir pats tomis vertybėmis turi gyventi, tik tokiu atveju darbuotojų galvose ir mintyse nekils neteisingų pamąstymų. Mano nuomone, vertybės yra organizacijos pamatas, pagal jas lengva atsirinkti žmones, organizuoti darbą, dėliotis investicijų prioritetus.

Kaip įvardytumėte savo santykius su darbuotojais?

Sakyčiau palaikantis vadovavimas, keliantis kiekvieno ambicijas. Aš pati sau keliu didelius reikalavimus, visos organizacijos, kuriose dirbau, buvo lyderės, tad tą lyderio vėliavą ir norisi tolyn nešti. Tai daro darbą kur kas įdomesnį, o būdamas ambicingas ir nugalėtojo dvasios aplink save buri ir traukti panašius žmones. Netikiu nuolatinės kritikos vadovavimo stiliumi, kai vadovai sako, kad kažko trūksta, nepadaryta iki galo, nuolat kritikuoja. Nuolatinė kritika verčia žmogų nepasitikėti savo jėgomis, tad net gerai atliktu darbu jis nemokės pasidžiaugti. Net jei matai, kad žmogui nesisekė pasiekti plano, reikia jį „užkurti“, pakelti ambicijas, įtikinti, kad jis gali pasiekti reikiamų rezultatų. Manau, kad savimi pasitikintis, ambicingas, empatiškas darbuotojas yra kur kas svarbiau. Tada jau kalbame apie svajonių kompaniją, kuri gali daug pasiekti.

Kas sunkiausia ir kelia daugiausia iššūkių?

Laiko trūkumą įvardyčiau pagrindiniu trukdžiu gyvenime. Labai trūksta laisvo laiko asmeniniam tobulėjimui. Daug laiko skiriu darbo reikalams – esu linkusi ir po darbo valandų ilgiau pasėdėti. Norėčiau turėti daugiau laisvo laiko ir įgyvendinti kažkada išsikeltus tikslus kasmet ko nors naujo mokytis, save išstumiant iš komforto į nepatogumo zoną.

Kaip derinate šeimos poreikius su vadovavimu įmonei, galų gale kas padeda jums atsipalaiduoti?

Man pasisekė, nes turiu fantastiškus uošvius, kurie padėjo auginti dukras, ir dabar vežioja į būrelius, gimtadienius ir pan. O aš pati laiką vaikams skiriu koncentruotai. Turime sodybą ir didelę teritoriją, kurią puoselėjame visa šeima kartu, derindami fizinį darbą su malonia veikla, pvz., vakarojimu žvakių šviesoje, šaradų, stalo žaidimų žaidimu ir pan.

Auginu daug levandų, kurias reikia ravėti, karpyti. Šie darbai man padeda pailsinti protą. Labai myliu žemę, gamtą ir darbti įkišus rankas į lysvę. Ko gero, žemei atiduodu savo stresą, problemas, kai kada net gerų minčių ateina. Tad sodybos puoselėjimas man kelia didžiulį malonumą, padeda atsikratyti streso, kurio darbe netrūksta, nes reikia atsakyti už tikrai didelį kolektyvą, sėkmingus rezultatus, laimingus klientus.

Kas smagiausia Jūsų darbe, kas labiausiai džiugina?

Labiausiai džiugina stipri ir motyvuota „DOJUS agro“ komanda. Visada stengdavausi susiformuoti tokias komandas, kad būtų didelis noras eiti į darbą ar grįžti iš atostogų. Kai tai pasieki, gali sakyti, kad dirbi su fantastiška svajonių komanda. Šioje bendrovėje tokios komandos pagrindas jau buvo, o dabar ji visa tokia, nes po atostogų į darbą grįžti labai noriu.

Dar mane džiugina tai, kad visi darbuotojai gerai žino, koks jų atėjimo į darbą tikslas. Ir ateina jie tikrai ne kavos pagerti, parūkyti ar portalų skaityti, jie žino, ką per dieną turi nuveikti, kokia yra jų dienos misija ir kaip atlikdami savo kasdienius darbus jie prisideda prie bendro įmonės rezultato, kuris yra visų mūsų gerovė: kokiose patalpose galime dirbti, kokiais automobiliais važiuoti, kaip galime peržiūrėti atlyginimus ir t. t.

Esu įsitikinusi, kad įmonės darbuotojai yra pagrindinė jos vadovo vizitinė kortelė. Jei jie teisingi pagal organizacijos vertybes, vadovo principus, vadinasi, ir metų gale visi rezultatai bus pasiekti, tikslai įgyvendinti ir visi dėl to bus laimingi. O labiausiai nemėgstu tinginių ir nuolat besiteisinančių žmonių, su jais mums ne pakeliui. Pasiteisinimai ir tinginystė – du patys baisiausi dalykai.

Dėkojame už pokalbį.