Vilnius. Gyvename atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje jau 28-erius metus, tačiau ir toliau iš valstybinių duomenų naikinami kaimų ir viensėdžių pavadinimai. Šiek tiek ir atkuriama, bet santykis 3:1. Be gyventojų šiuo metu yra 4 tūkst. kaimų ir viensėdžių, jų vardai taip pat gali išnykti. Net ir praėjusiais metais buvo išbraukta keletas vietovardžių.

Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, naikinami tų kaimų ir viensėdžių, kuriuose nebelieka gyventojų, pavadinimai. Jie išbraukiami iš registrų. Jei vieno žmogaus nuosavybėn atitenka keleto kaimų žemė, naujajam šeimininkui skiriamas vieno kaimo vardas, o kiti buvusių kaimų vardai išbraukiami.

Lietuvos geografų draugijos ekspertė, Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros doc. dr. Filomena Kavoliutė lapkričio viduryje Seime vykusiame renginyje, skirtame 2019-eisiems – Vietovardžių metams, teigė, kad senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi istorinė tapatybė, etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, kurią reikia tausoti kaip kultūros paveldą.

Mokslininkė kartu pristatė savo išleistą knygą „Žemė prašo nepamiršti vardų. Mūsų mirusių kaimų knyga“. Joje sudėjo bendruomenių, kurios sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1990 metais) buvo suardytos, vardus ir ten gyvenusių žmonių atsiminimus.

Reikia gaivinti tautos atmintį

 „Skaudžiausias dalykas naikinant sodybas buvo gyvi, žydintys arba su vaisiais į duobes sumesti sodai, medžiai. Juk anksčiau sodybos stiprumo ir šeimos turto ženklas buvo sodas, – Seime vykusiame renginyje kalbėjo F. Kavoliutė. – Skaitant žmonių atsiminimus galima justi, kokia buvo mūsų tauta, kokia kaimų bendruomenė, kuo gyveno, kaip jautė gamtinę aplinką. Tuomet kitaip pradedi suvokti savo tautą.

Vienkiemių naikinimas ištrynė žmonių atmintį. Su žmonėmis atsitiko baisus dalykas. Balų sausinimas, melioruojami plotai pakeitė kaimo teritorines bendruomenes. Milžiniškas skirtumas tarp to, kokie įėjome į sovietmetį ir kokie išėjome. Sausino balas, o sunyko teritorinės bendruomenės. Į Nepriklausomybę išėjome su nepaprastai sunaikintomis kaimiškosiomis vietovėmis. O juk tai 70 proc. valstybės ploto.“

Paropės, Paliesės, Underiškės vienkiemiai, Bagdoniškiai, Jonelioniai, Plikeliai, Bajorinė, Kerkšnis, Zimbiškiai – tai vis kaimų, kurių jau nėra, pavadinimai, bet dar yra žmonių, kurie juos prisimena.

Kalbėdama apie sovietmečio padarytą žalą, kai buvo naikinami (pradžia 1968 m.) gyvenamųjų vietovių vardai: ištrėmus žmones į Sibirą, nugriovus partizanų sodybas, vienus kaimus prijungus prie kitų, kai vienuose rajonuose buvo išbraukta po 300–400 kaimų pavadinimų, kitur – tik 10–20 (labiausiai nukentėjo Rokiškio rajonas – jame išbraukta 400 vardų, Zarasų rajone – 300 vietovių pavadinimų; ne ką mažiau ir Švenčionių, Vilniaus, Anykščių, Kėdainių, Panevėžio, Biržų, Trakų r.), mokslininkė klausė, ką darysime toliau, ar atkursime vardus – 4 tūkst., ar apsaugosime kaimų vardus, kurie nebeturi gyventojų.

„Vietovių vardai – ryšys su tėvų namais, tiltas, jungiantis su protėviais. Nelikus kaimo ir net jo pavadinimo, tarsi išbraukiama visa protėvių bendruomenė, ištisos šeimos. Net ir plikas laukas, kuriame kadaise būta kaimo, turėtų vadintis tuo pačiu istoriniu vardu. Galbūt ateis laikas, kai į tą vietą žmonės sugrįš. Kodėl jų namai negali vadintis taip, kaip anksčiau vadinosi? Vietovardžiai yra nematerialus tautos kultūros paveldas“, – įsitikinusiF. Kavoliutė.

Darbai vietovardžiams išsaugoti

LR Seimo narys, Kultūros komiteto atstovas Stasys Tumėnas pristatė Vietovardžių metų patirtis, darbus ir iššūkius. Jis priminė, kad noras pavadinti Vietovardžių metais kilo 2017 m. birželio 5 d. tarpdisciplininėje konferencijoje.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad bene pirmasis akcentavo, rinko vietovardžius, paskelbė geografiškų Lietuvos vardų sąrašą rašytojas, visuomenininkas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, kurio 150-ąsias gimimo metines šiemet minime. Kita iškili asmenybė Kazimieras Būga surinko apie 75 tūkst. kortelių su asmenvardžiais ir vietovardžiais, pats asmeniškai jų užrašė apie 35 tūkst.

„Beveik prieš 100 metų Lietuva vietovardžius surinko, o dabar mes turime juos saugoti, viešinti ir gaivinti“, – Seimo nariui atitarė Lietuvių kalbos instituto darbuotojas dr. Laimutis Bilkis.

Kalbėdamas apie šių dienų darbus vietovardžiams įamžinti S. Tumėnas paminėjo linkuvių šių metų pirmąją Škaplierinės atlaidų dieną (liepą) atidengtą paminklą išnykusiems Linkuvos apylinkių (Pakruojo r.) kaimams priminti ir juos užfiksuoti tautodailininko Eugenijaus Rimdžiaus sukurtoje medžio kompozicijoje.

„Kompozicija primins jau tik senolių atmintyje ir iš močiučių pasakojimų girdėtus išnykusius 40 Linkuvos apylinkių kaimų pavadinimus: Plikelius, Šiaudinius, Višeikius, Vorlaukį, Šilbalę, Šlingę, Šilgališkį, Skėrelius ir daugelį kitų“, – teigė Seimo narys.

Pasirodo, šie užrašymai iškėlė ir kalbininkams, ir etnografams įvairių minčių. Paaiškėjo, kad ne visi pavadinimai taisyklingai užrašyti. Pavadinimuose kartais atsiranda netikslumų dėl lingvistinių (tarmiškų) dalykų. Po paminklo atidengimo prasidėjo diskusija, kad nereikia iškraipyti vietovardžių, kodėl, pavyzdžiui, Degėsių, o ne Degesių kaimas ir kt. Tai jau mokslinės diskusijos tema, kurią inspiravo būtent Vietovardžių metai.

Pakruojo rajone jau nebėra Jonelionių kaimo, bet kaimui atminti stūkso paminklinis akmuo. Kaimo žmonės susirenka prie jo atgaivinti istorinę atmintį, paminėti įvykius.

Kaip dar vienas minėtinas vietovardžių įamžinimo pavyzdys – Šakynos kaime (Šiaulių r.) įsteigta atminties alėja prie Knygnešių parkelio. Alėjoje – tautodailininko Petro Bandzos išskaptuota atminimo lentelė su 10 išnykusių kaimų pavadinimais: Juknai, Kibarčiai, Daugmaudžiai, Aužgirės ir kt.

Konferencijos pabaigoje prie vietovardžių rašymo klausimo grįžo kalbininkas, humanitarinių mokslų dr., draugijos „Vilnija“ pirmininkas Kazimieras Garšva. Jis pabrėžė, kad svarbūs ne tik vietovardžiai, bet ir, pavyzdžiui, upelių ar ežerų pavadinimai, kurie net senesni už vietovardžius.

Anot mokslininko, vietovardžius galima skirstyti į 5 grupes: dėsningai, pagarsiui iš tarmės atkurti į bendrinę kalbą; palikti tarmiški (pvz., Pumpėnai, Nedzingė); „pusiau lupti, pusiau skusti“ (pvz., Linkuva: Lin dėsningai atkurta, o kuv pagal lenkišką priesagą (prieš 100 m.); visiškai iškraipyti (Deglėnai (Daglienai)); vietovardžių variantai, kai viena dalis gyventojų vienaip vadina, kita – kitaip (pvz., galūnės skirtingos).

Valstybės politika

Etninės kultūros ir globos tarybos pirmininkė doc. dr. Dalia Urbonavičienė pristatė Lietuvos vietovardžių išsaugojimo gaires. Ji teigė, kad kol kas tai tik pati projekto pradžia, bet džiugu, kad dalyvauja daug institucijų.

Gairių uždaviniai: vietovardžių išsaugojimo užtikrinimas teisinėmis priemonėmis; tyrimų ir informacijos apie vietovardžius sistemingo kaupimo ir sklaidos plėtra (fundamentalieji ir taikomieji tyrimai); išnykusių vietovardžių atkūrimo skatinimas ir (ar) įpaminklinimas; vietos bendruomenių ir visuomenės suvokimo apie vietovardžius kaip vertybę ugdymas ir dalyvavimo jų išsaugojimo veiklose skatinimas.

Nacionalinės žemės tarnybos atstovas Donatas Gudelis pristatė specialistų iniciatyva surinktą ir prieš 5-erius metus parengtą Oficialų Lietuvos vietovardžių erdvinių duomenų rinkinį (informacijos portalo tvarkytojas VĮ „GIS-Centras“), kuris apima daug šaltinių (kalvas, balas, akmenis, gamtos paveldo objektus ir kt.). Specialistas teigė, kad rinkinio naudotojai gali patys integruoti, vesti duomenis, tam ir sukurta tokia platforma.

Tarp žinomo ir nežinomo

Konferenciją jautriai ir emocingai baigė Kuršių nacionalinio parko direktorė Aušra Feser, kuri pristatė Kuršių nerijos istoriją, kai kiekviena gyvenvietė turėjo savo valdžią, jos konkuravo ir tai buvo skatinta. Taip pat pabrėžė, kad nežmoniško darbo dėka išliko pavadinimas Preila. Pervalkos pavadinimas siekia ordino laikus ir atspindi pervilkimo vietą. Savo nepaprastą istoriją turi Juodkrantė (XVII a.). Iškėlė Nidos pavadinimo problemą, kai kartais sunku jį aptikti oficialiuose registruose.

„Gyvenvietė, jos pavadinimas, pirmiausiai yra žmogaus, jo šeimos istorija, su kuria jis yra nepaprastai susijęs. Iš jos gelmių ateina viskas, ką žmogus gali atsinešti iš Žemės. Kuršių nerijos pavadinimai yra ypatingi. Truputį Lietuva, truputį ne Lietuva – tiesiog baltai, ir tai nuteikia mistiškai: Gausutė, Lotmiškis, Kuncai ir kiti – ne tik numirę, bet ir palaidoti po smėliu. Pavyzdžiui, Naglių kaimas bandė išlikti ir atsikurti net 4 kartus, bet jam nepasisekė, buvo išbrauktas, – kalbėjo A. Feser. – Iš Šarkuvos kaimo buvo liepta žmonėms išsikraustyti, nes valdžia nematė, kad jis turi ateitį. Kiti kaimai, kaip Kopgalis, sunyko, nes neliko namų.“

Anot Kuršių nacionalinio parko direktorės, eilėraščiu pabaigusios savo pranešimą, esame tarp žinomo ir nežinomo, tad svarbu rasti vietą gyvenvietėms, kurios turi emocinį ryšį su mumis.

MŪ inf.