Basf 2024 04 24 A1 Basf 2024 04 24 m1
Gyvenimas toks...
Ūkininkės pomėgis – medžioklė Pomėgiai
Ūkininkė Alina Grigaitytė-Dromantienė su vyru Gediminu

Klaipėdos r. Alina Grigaitytė-Dromantienė į medžiotojų gretas įsitraukė prieš penkerius metus. Kol kas neturi ypač vertingo trofėjaus, bet jau spėjo pabūti medžioklės vadove. Moteris tęsia šeimos bitininkystės tradicijas ir rūpinasi su vyru įkurtu ūkiu.

Medžioti paskatino vyras Gediminas, kuris įstojo į medžiotojų būrelį ir pareiškė, kad kartu turi eiti ir Alina. „Buvau nusiteikusi, kad medžioklė – vyro pomėgis, o aš nesikišiu, tačiau išgirdusi tokį norą, jam nieko nesakiusi užsirašiau į medžiotojų kursus, išsilaikiau egzaminus, gavau medžiotojo bilietą, o tada pranešiau, kad eisiu, kaip ir siūlė“, – juokiasi moteris.

Iš pradžių, kol dar neturėjo medžiotojo bilieto, atliko praktiką varyminėse medžioklėse kaip varovė. Kartu su vyru priklauso Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubui „Veivirža“.

Bioversija 2024 04 26 m7

Paskui prasidėjo savarankiškas medžioklės laikotarpis. Šį pomėgį A. Dromantienė apibūdina kaip buvimą gamtoje, pastabumo ugdymą, susipažinimą su gyvūnų elgsena.

„Nėra taip, kad pamatai ir šauni. Juk yra atranka, selekcija, turi įvertinti, ar žvėrį galima sumedžioti. Nelengva priimti sprendimą. Užplūsta adrenalinas, abejonės, ar paleisiu teisingą šūvį. Tie, kurie mato ir šauna, yra mėsininkai. Tai mano požiūris“, – sako Alina.

Anot jos, moterys labiau vertina situaciją ir atsargiau žiūri į šūvio paleidimą nei vyrai. Pirmas A. Grigaitytė-Dromantienės sumedžiotas gyvūnas buvo stirninas, jis buvo ligotas, selekcinis, tad šūvis buvo teisingas.

Ypatingas buvo praėjęs sezonas, kai su Moterų medžiotojų klubu aplankė daug skirtingų medžiotojų būrelių ir dalyvavo medžioklėse visoje Lietuvoje. Kartais net 2–3 kartus per savaitę.

„Maždaug 95 proc. medžioklių baigiasi tuo, kad grįžti nieko nesumedžiojęs. Gali būti, kad kažkam pasisekė. Nėra taip, kad tik šaudom, kaip kartais įsivaizduoja nieko neišmanantis žmogus“, – medžioklės ypatumais dalijasi ūkininkė.

Su moterimis medžiotojomis liūdna nebūna. „Kiekvienąkart įvyksta kas nors netradicinio: tai įklimpsta į liūną, tai batą pameta, tai reikia briedį ištempti. Įdomesnė medžioklė buvo Zarasuose. Moterys sumedžiojo briedį, bet jo nerado tą patį vakarą. Kitą rytą vietiniai medžiotojai su šunimis aptiko jį tankmėje, tad reikėjo ištraukti, išversti vidurius. Turėjome darbo iki alkūnių“, – apie nutikimus pasakoja A. Dromantienė.

Ji juokauja, kad moterys net ir medžioklėje yra moterys. Vyrai dažnai į savo klubo medžiokles moteris pasikviečia šventinėmis progomis, kad suteiktų medžioklei išskirtinumo. O kai atvažiuoja moterys medžiotojos, jos vis tiek priverčia vyrus pasitempti, laikytis kultūros, tuomet ir keiksmažodžių skamba rečiau,  vyrai rūpinasi, kad viskas būtų sustyguota.

A. Dromantienei patinka tvarkyti, doroti mėsą. Tai – jos stiprioji pusė. Be to, visi aplinkiniai žino, kad yra puiki šeimininkė, gradžiai išmarinuojanti mėsą ir gaminanti paštetus.

Paklausta, kas labiausiai patinka, ūkininkė nedvejodama atsako, kad moterų kolektyvas, nes visos moka pasidžiaugti viena kitos sumedžiotu laimikiu, prireikus padėti – nėra konkurencijos.

Moterų medžiotojų kolektyvas draugiškas, jos džiaugiasi viena kitos sumedžiotu laimikiu, prireikus padeda viena kitai

Vienas iš ryškesnių etapų dar neilgoje jos medžioklės karjeroje – pirmas vadovavimas medžioklei „Veiviržos“ klube.

„Tai buvo paskutinė varyminė medžioklė. Man  buvo iššūkis, bet patiko. Smagu ir tai, kad visur dalyvauja ir vyras. Būna savaitgalių, kad vienas išvažiuoja į vieną Lietuvos galą, kitas – į kitą, tik sekmadienio vakare kartu susitinkame kupini įspūdžių“, – atvirauja pašnekovė.

Alina užaugo bitininko šeimoje, tad nusprendė, kad jos dukra Evelina ir sūnus Algirdas turi augti matydami paprastą kaimo gyvenimą. Galvoja, kad jei vaikai nuo mažens prisiliečia prie gyvūno, užauga geresniais žmonėmis, kitaip žiūri į pasaulį.

Vienas iš motyvų atsikelti gyventi į kaimą – kad dukra Evelina ir sūnus Algirdas matytų tikrą kaimo gyvenimą 

Kai prieš 9 metus atsikraustė į kaimą ir pradėjo svarstyti, ką darys. Pradėjo dairytis nereiklių, daug priežiūros nereikalaujančių avių, pavažinėję po ūkius įsigijo 5 avytes ir aviną. Po pirmos žiemos liko tik trys avys.

„Netiesa, kad nereikia žinių, jos būtinos. Pradėjome aiškintis, ką galime tobulinti. Įsigijome dar 4 škudes, paskui jų padaugėjo. Šiandien yra apie 60 avyčių. Jos šienauja ne tik mūsų kiemą, bet ir visą kaimą. Kaimynas džiaugiasi, jog po jo kiemą vaikšto avys, tik kad daržą nugriaužia. Teko jį aptverti“, – gyvenimo nuotykiais dalijasi Alina.

Alinos ir Gedimino Dromantų ūkyje ganosi apie 60 škudžių

Pavasarį, kai prasideda šviežia žolė, avytės nuvežamos pasiganyti į bityną Plungės rajone, Didžiuosiuose Mostaičiuose.

Be avių, šeima laiko ir paukščių: vištų, ančių, žąsų. Jau prasidėjo perinimo laikotarpis, tai inkubatoriai virtuvėje gaudžia.

Pernai pirmą kartą priėmė edukacijoms į savo kiemą vaikų ekskursiją, kad parodytų, kaip kiaušinyje pradeda augti viščiukas, kaip jis atrodo prieš ritimąsi.

Šie metai įdomesni ir tuo, kad priklydo keletas gyvūnų. Į šeimą atkeliavo šuo, kuris nebeturėjo namų. Iš gyvūnų prieglaudos „Nuaras“ paėmė fazaną, nes prieglaudoje jam nėra sąlygų. Tuomet ieškojo fazanui poros, tačiau rado draugų: fazaną ir fazanę. Dabar auga 3 paukščiai.

„Augau bitininko šeimoje. Dabar su mama ir seserimis rūpinamės tėčio puoselėtu 300 šeimų bitynu. Kiekvienas turi savo pareigas. Rengiame edukacines programas, priimame moksleivius. Tad pavasariai įtempti. Nuo pernai pradėjome įsileisti moksleivius ir į asmeninį ūkį“, – pasakoja A. Dromantienė.

Autorius: Inga Dubovijienė
    Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

    (0)

    Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

    Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

    Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

    Apklausa
    Kaip vertinate dabartinę ūkio finansinę padėtį?
    Visos apklausos