Alytus. Kol vieni diskutuoja apie šeimos ūkį, kiti jį paprasčiausiai kuria, pasitelkdami savo žinias, darbo planavimą, išnaudodami įvairias paramos galimybes, sutardami su kaimynine bendrove ir galvodami apie ateitį. Be to, šeimos ūkyje randama laiko poilsiui bei visuomeninei veiklai. Tai apie Ireną ir Stasį Pranckus ir jų mišrų ūkį Ąžuolinių kaime.

Pranckų ūkio valdos užima 100 ha, iš jų 35 hektarai yra šeimos nuosavybė, likusį plotą ūkininkai nuomoja iš privačių asmenų bei valstybės. Anot, S. Pranckaus, belieka tenkintis tuo, ką turi, nes plėtros galimybės ribotos - aplink nėra laisvos žemės.

Sėkmę pritraukia planuodami

Ūkininkai laiko 12 pieninių karvių bandą, augina javus. Didžiausią žemės dalį apsėja žieminiais kviečiais, nes būtent jie geriausiai dera šiame Dzūkijos kampelyje. Dar sėja žieminių ir vasarinių rapsų, vasarinių kviečių ir miežių bei kukurūzų.

„Uždraudus naudoti beicuotą vasarinių rapsų sėklą, šių augalų plotus sumažinome iki 5 ha", - pasakojo S. Pranckus. Ūkininko nuomone, reikia pažiūrėti, kaip seksis kovoti su rapsų kenkėjais, kai sėklos nebus iš anksto apsaugotos nuo jų antpuolių. Jei pavyks sėkmingai apsisaugoti nuo spragių, žiedinukų bei kitokių kenkėjų, vasarinių rapsų plotus vėl išplės. Kukurūzų dzūkas sėja mažiausiai - apie 1 ha, kad užtektų siloso karvių bandai.

Sumaniai išnaudodami turimą žemę ir taikydami sėjomainą, Lietuvos juodmargių veislės karves ūkininkai vasarą gano daugiamečių žolių ganyklose, kurios užima maždaug penktadalį dirbamos žemės. Trys karvės priklauso genofondui, už jas šeima gauna išmokas.

Pranckų nuomone, sumanumas ir darbštumas – priemonės, patikimai užtikrinančios sėkmę

Visus pašarus galvijams Pranckai pagamina savo ūkyje. Nupirkti reikia tik mineralų ir papildų. Anot S. Pranckaus, viena iš pagrindinių sėkmingo ūkininkavimo sąlygų - darbų planavimas. Tada nesėkmių bei nuostolių mažiau pasitaiko. „Suderini sėjomainą, apskaičiuoji, kokius plotus kokiais javais apsėti, juos rūpestingai prižiūri ir rezultatas tikrai nenuvils. Nebent gamtos stichija viską sunaikintų, bet beveik nebūna taip, kad imtų ir viską iš karto sunaikintų", - dalijasi patirtimi ūkininkas.

Žmona Irena pritaria vyrui. „Atsakingai dirbant, mišrus ūkis niekada nebus nuostolingas. Sumažėjusios grūdų supirkimo kainos - bloga žinia, bet pakėlė pieno supirkimo kainas ir gyventi galima", - teigė I. Pranckienė. Ji, beje, yra diplomuota buhalterė, o jos sutuoktinis - inžinierius mechanikas.

Gauta parama - didelė paspirtis

Dalį technikos, reikalingos žemei apdirbti, Pranckai gavo ūkininkavimo pradžioje (2001 m.), suirus „Žuvinto" žemės ūkio bendrovei. Išsidalijus buvusį bendrą turtą jiems atiteko dalis grūdų sandėlio, dalis dirbtuvių  ir traktorius su kombainu, kuriais naudojosi kelios šeimos.

Per trylika ūkininkavimo metų dzūkai įsigijo visą reikalingą techniką, atstojančią didelį būrį talkininkų. „Neturime tik ritinių vyniotuvo, nes neruošiame didelio kiekio pašarų. Kukurūzus pasėja ir nuima „Atžalyno" bendrovė, nes dėl hektaro pirkti įrangos neapsimoka", - pasakojo S. Pranckus.

Šiandien Pranckų ūkyje trys traktoriai, kombainas, priešsėjinis dirvos įdirbimo agregatas, sėjamoji, pakabinamas diskinis skutiklis, noraginis skutiklis, vartomasis keturių korpusų plūgas, purkštuvas, frontalinis krautuvas, šienapjovė ir dar daugybė kitos darbus palengvinančios ir paspartinančios technikos.

Anot I. Pranckienės, visą techniką buvo daug lengviau įsigyti gavus europinę paramą. Tris kartus (2009-2011 m.) ūkininkai teikė paraiškas pagal priemonę  „Žemės ūkio valdų modernizavimas" ir visus kartus sulaukė paramos. Pieno bloką dzūkai įsirengė 2006-siais dalyvavę Pieno standartų programoje. Paramos lėšomis įsigijo melžimo įrangą ir pieno šaldytuvą.

Didžiausias pagalbininkas sūnus

Pranckai darbininkų nesamdo. Tėvams noriai talkina sūnus Stasys, besimokantis Simno gimnazijos baigiamojoje klasėje ir ketinantis studijuoti agronomiją Aleksandro Stulginskio universitete. „Jis vienas visus laukus aparia, apsėja, nukulia", - džiaugiasi sūnaus darbštumu I. Pranckienė. Jaunasis Stasys nelieka nuošalyje, kai šeima sprendžia kokią techniką pirkti ar kitą svarbų ūkio veiklos klausimą.

Matydami sūnaus potraukį žemei, Pranckai džiaugiasi, kad atėjus laikui ūkis pereis į patikimas ir rūpestingas jaunėlio rankas. Vyresnės Pranckų dukterys Danutė ir Jūratė jau sukūrusios savo šeimas ir gyvenai atskirai. Nors jų specialybės su žemės darbais nesusijusios, reikalui esant, abi su šeimomis atskuba tėvams į talką, nes ūkio darbai joms pažįstami nuo vaikystės. 

Dar vienas labai svarbus pagalbininkas ir patarėjas ūkyje - Vaclovas Pranckus (Stasio tėvas). Garbaus amžiaus dzūkas ne tik padeda darbuotis, jis užkrečia gera nuotaika ir energija visus namiškius.

Seminarai duoda naudos

Anot I. Pranckienės, trylikos metų patirtis, įgyta ūkininkaujant, leidžia lengviau įveikti iškilusias problemas, tačiau abu sutuoktiniai džiaugiasi įvairiomis žemės ūkio temomis organizuojamais seminarais ir juose noriai dalyvauja.

„Seminarai reikalingi, ne tik dėl gaunamų specialių žinių, į juos susirenka žemės ūkio kultūrų bei gyvulių augintojai ir pasidalija savo patirtimi", - teigė ūkininkas. S. Pranckaus nuomone, ypač vertingos seminarų metu vykstančios diskusijos, kai rūpimu klausimu gali gauti išsamią ir praktiškai išbandytą informaciją.

Dzūkijos ūkininkas apgailestauja, kad paskutiniu metu kiek sumenko seminarų kokybė. Esą pasitaiko, kad žmogus skaito pranešimą, bet negali atsakyti į klausytojų pateiktus klausimus. „Dažniausiai taip nutinka su teoretikais, kurie neturi praktikos", - įsitikinusi I. Pranckienė. Todėl dabar Pranckai, prieš vykdami į seminarus, atidžiai išstudijuoja jų programas ir išsiaiškina, kas juos ves, kad negaištų veltui laiko.   

Bemelžiant ateina ir kūrybinis įkvėpimas

Dalis ūkininkų skundžiasi, jog per darbus negali rankų praskirti ir apie pramogas net pasvajoti negali. Pranckai taip pat dirba daug, bet ištaiko laiko ir poilsiui. Sutuoktiniai keliauja po Lietuvą, atostogavo Maltoje, aplankė Vokietiją, Lenkiją, dabar ruošiasi kelionei į Estiją.

Garbingas įvertinimas konkurse „Metų ūkis“ (III vieta) - simbolinis malūnas, Pranckų namuose laikomas matomiausioje vietoje, džiugina ir šeimininkus, ir svečius

Tiesa, turėdamas gyvulininkystės ūkį, jei sumanai išvykti, be pagalbininkų neapsieisi. „Juk gyvename kaime, pagalbos visada sulaukiame", - teigė I. Pranckienė. Jiems išvykus, ūkį prižiūri kaimynė, dukros atvažiuoja. Anot S. Pranckaus, pamelžti ir pašerti karves joms ne problema, nors abiejų specialybės susijusios su informacinėmis technologijomis.

S. Pranckus rūpinais tik ūkio reikalais. I. Pranckienė dar dirba puse etato Simno kultūros centre vyriausiąja buhaltere. Kūrybinga ir veikli moteris yra etnografinio ansamblio „Serbenta" narė, moterų ansamblio „Mozaika" idėjinė vadovė, ji noriai dalyvauja ir pati organizuoja kultūrinius renginius. Anksčiau rašiusi noveles, I. Pranckienė ir dabar, neradusi tinkamo renginiui teksto, jį pati sukuria. „Melždama karves turiu labai daug laisvo laiko, tada ir šauna į galvą pačios geriausios mintys", - pusiau juokais, pusiau rimtai sako ūkininkė.

MŪ inf.