Kaunas. Vykdant planuojamą Kauno plėtrą miestiečiais būtų paversta apie 1000 ūkininkų. Portalo manoukis.lt pašnekovai svarsto apie kaimiškųjų teritorijų prijungimo prie miesto pliusus ir minusus.

Kauno rajono seniūnijose vyksta parašų rinkimo akcija protestuojant prieš Kauno savivaldybės planus keisti miesto teritorijos ribas, prisijungiant 95 kaimus ir 4 miestelius – maždaug 300 kv. km teritoriją.

Kauno rajono trišalės tarybos kreipimesi į valstybės vadovus perspėjama dėl galimų neigiamų tokio sprendimo pasekmių Kauno rajono gyventojams, verslo subjektams, įstaigoms ir visai bendruomenei. Prijungus prie Kauno skaitlingiausias, daugiau kaip 70 tūkst. gyventojų turinčias kaimo teritorijas ir paliekant neskaitlingas gyvenvietes su sodininkų bendrijomis, įvyktų socialinė griūtis. Kauno rajono gyventojų sumažėtų iki mažiau kaip 30 tūkstančių, kiltų biudžeto formavimo problemų.

Prijungtoje teritorijoje pasikeitus mokesčių politikai, padidėjus verslo liudijimų kainoms, pablogėtų verslo situacija, padidėtų šešėlinė ekonomika ir nedarbas. Likusios 12 seniūnijų būtų pasmerktos socialinei atskirčiai.

Nekilnojamojo turto mokesčio tarifai Kauno mieste fiziniams ir smulkiesiems juridiniams asmenims yra 0,7 proc., o Kauno rajone 0,3 proc., kitiems juridiniams asmenims atitinkamai 1 ir 0,5 proc. Žemės ir žemės nuomos mokesčiai Kauno rajone taip pat ženkliai mažesni.

Į planuojamą prie Kauno miesto prijungti teritoriją patenka beveik tūkstantis ūkininkų ūkių arba 40 proc. nuo bendro deklaruojančių pasėlius skaičiaus. Žemdirbiams gali iškilti keblumų gauti ES paramą, įgyvendinti pradėtus ES projektus.

Portalas manoukis.lt kreipėsi į nevyriausybinių organizacijų atstovus, mokslininkus, teiraudamasis, kokių jie mato pliusų ir minusų šioje situacijoje.

***

Genutė STALIŪNIENĖ, Kauno rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė:

Padarėme ūkininkų apklausą – visi vienbalsiai prieš miesto užmojus pasiglemžti rajono žemes. Tai visiška nesąmonė – su niekuo nepasitarus norima sugriauti tai, kas daug metų buvo kruopščiai ir sunkiai kuriama. Gviešiamasi teritorijų, į kurias jau nereikia investuoti. Paprasčiausias pavyzdys - Raudondvario dvaro ansamblis, prie kurio sutvarkymo daug ūkininkų prisidėjo savo lėšomis. Dabar tai ne tik gyvybingas visos visuomenės traukos centras, bet ir puiki vieta organizuoti ūkininkų šventes. Kažin, ar galėtume naudotis šia infrastruktūra, jei Raudondvaris staiga pereis Kauno miestui.

Stebina ir tai, kad Lietuvoje aibė skaudžių spręstinų problemų, o čia sukuriama problema lygioje vietoje, sukiršinama ir suskaldoma visuomenė. Žemdirbiai ir be to nuskriausti, gauname vienas mažiausių išmokų ES, o teritoriniai perskirstymai sukeltų naujų rūpesčių. Niekas žemdirbiams neteikia informacijos, kaip keistųsi ūkininkavimo sąlygos, kai laukai staiga atsidurtų miesto ribose.

Kauno rajono ūkininkų sąjunga yra griežtai prieš. Galų gale mes rinkome kitą merą, o ne tą, į kurio valdas ne savo noru būtume perkelti.

Prieš 12 metų, 2007-ųjų rudenį, buvo bandoma suskaldyti Kauno rajoną, kuomet pagal Vidaus reikalų ministerijos parengtą galimybių studiją planuota sukurti naują Vilkijos savivaldybę, kuri apimtų Babtų, Čekiškę, Vilkiją, Raudondvarį, Raudonę, Seredžių, Veliuoną. Tada gyventojai aktyviai pasipriešinimo tokiam planui, apklausoje aiškiai pasisakėme prieš. Netylėsime ir dabar - streikuosime, mitinguosime!

Eglė JUOZAPAVIČIENĖ, Kauno rajono bendruomeninių organizacijų sąjungos pirmininkė:

Šis grobuoniškas sprendimas ypač skaudžiai paveiks žmones, turinčius žemės ūkio paskirties žemės. Prijungus prie miesto kaimiškąsias teritorijas, prarandame ir visas likusias seniūnijas, kurios yra labiau susijusios su žemės ūkiu, netenkame finansavimo, kurį lig šiol dalijomės vieningai, organizuotai ir sistemingai.

Žemės ūkiui tai sukels tiesioginių neigiamų pasekmių. Europinė parama, kuri skiriama kaimo vietovėms, nepasieks naujųjų miesto teritorijų. Kitas dalykas – niekas nereglamentuoja, kaip ūkininkauti mieste. Niekas nekalba ir apie tai, kaip miestiečiai sugyvens, pvz., su kaimynais, laikančiais pulką vištų. Ar dėl gaidžio giedojimo reikės gauti kaimyno sutikimą.

Absurdiška ir apmaudu, kad tokie sprendimai priimami nediskutavus, žmonėms nepaaiškinus, kokį poveikį tai turės jų gyvenimo kokybei, sąlygoms.

Norima prisijungti teritorijas nekreipiant dėmesio į kaimo žmogų. Tad ko vertos kalbos apie socialinę atskirtį, prieš kurią kovojama Europos Sąjungos mastu?

Okupavimui pasirinktos pavyzdingai tvarkomos teritorijos, kuriose padarytos didžiulės investicijos. Dabar, kai viskas sutvarkyta ir socialinis teisingumas turėtų atsigręžti į rajono pakraščius, kuriose mažiau gyventojų ir kurie laukia investicijų, jie išmetami už borto, net neužsimenant apie jų gyvenimo perspektyvas.

Galų gale nekalbama ir apie tai, kaip miesto gyventojams atsilieps ši pertvarka. Juk teritorijos, kurias Kaunas prisijungė per ankstesnę plėtrą, nesulaukė nei deramo dėmesio, nei klestėjimo, nei išskirtinumo.

Žadamos organizuoti apklausos nekelia pasitikėjimo, todėl Kauno rajono bendruomeninių organizacijų sąjunga inicijavo gyventojų parašų rinkimą.

Jonas TALMANTAS, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas:

Sunku įvardyti pliusus ar minusus, kai niekas nepadarė konkrečių tyrimų ir nepateikė aiškių skaičiavimų. Manau, kad nusistovėjusi tvarka yra gera ir nėra reikalo jos keisti. Visiems aišku, kad Kauno rajono savivaldybė puikiai funkcionuoja.

Nematau jokių pliusų, kai dirbama žemė iš rajono teritorijos pateks į miesto ribas. Neišvengiamai didės komunaliniai ir žemės mokesčiai. Žemdirbiams dabar ir taip jau nelengva, treti metai iš eilės yra labai prasti. Šiemet Vidurio Lietuva labiausiai kentėjo nuo sausros, derliai sumažėjo 30 proc. Skaičiuojama, kad atsigauti po trejų prastų metų reikia kokių penkerių gerų metų. Taigi, dabar tikrai ne pats geriausias laikas pertvarkoms.

Klausimų daug, pavyzdžiui, ar rūpės miesto merui žemdirbio bėdos, ar jis jas išgirs? Atsakymų nėra.

Linas ŽABALIŪNAS, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas:

Kauno miesto ribų išplėtimas gali neigiamai paveikti apgyvendinimo sektorių, veikiantį kaime. Turizmo įstatyme parašyta, kad kaimo turizmo paslaugas teikiantys asmenys gali teikti jas kaime arba nedideliame mieste (iki 3 tūkst. gyventojų). Prijungus prie miesto, kaimiškas verslas neteks galimybės teikti apgyvendinimo paslaugas, nes tokios formos ir tokios apimties apgyvendinimo paslaugos, kokias dabar teikia kaimo turizmo sodybos, miesto teritorijoje negalimos.

Kaimo turizmui alternatyvaus verslo mieste tiesiog nėra. Vienintelė alternatyva – nakvynės ir pusryčių paslauga, bet ją teikiant ribojamas vietų ir numerių skaičius. Vadinasi, šiuo metu rajone sėkmingai veikiantis kaimo turizmo verslas ne savo valia atsidurs naujose sudėtingose ir nepalankiose sąlygose. Tektų rinktis kitą verslo formą. Tai būtų šokas!

Iškiltų dar viena bėda tiems kaimo turizmo sodybų šeimininkams, kurie yra pasinaudoję Kaimo plėtros programos parama. Jie turi garantuoti šios veiklos tęstinumą 5-7 metus. Kaimą priskyrus prie miesto, verslininkai negalės garantuoti tokio tęstinumo, paklius į spąstus, nes privalės grąžinti gautą paramą.

Dr. Jonas ČAPLIKAS, ilgametis Žemės ūkio akademijos profesorius:

Jeigu būtų priimtas sprendimas prie Kauno prijungti kai kurias rajono seniūnijas, tai aprėptų ne tik urbanizuotas, bet ir agrarines teritorijas. Miesto ekonominėje sanklodoje atsirastų ir žemės ūkio veikla. Gal tai skamba neįprastai, bet tokia tendencija ryškėja visame pasaulyje. Tai ir vertikalioji žemdirbystė, ir įvairus žemės ūkis ant pastatų stogų, ir kitokios žemės ūkio veiklos miestietiškoje aplinkoje.

Šiuo metu ir Kauno mieste galima rasti šiokios tokios žemės ūkio veiklos. Suprantama, kad išplėstame Kaune šios veiklos apimtys stipriai išsiplėstų, aprėptų ne tik mėgėjišką žemės ūkį, bet ir ūkininkavimą verslo pagrindais.

Ūkininkams ir kitiems žemės ūkio verslo subjektams, staiga „atsidūrus“ miesto administracinėse ribose, šio verslo sąlygos keistųsi. Jose galima įžvelgti ir galimybių, ir grėsmių.

Pirmiausiai apie galimybės. Miestas visuomet suteikia papildomų galimybių versliam ūkininkavimui. Svarbu jas pastebėti ir jomis pasinaudoti. Jų daug ūkininkaujant priemiestyje, tuo labiau ūkiui „atsidūrus“ mieste. Kalbu ne tik apie ūkininkų turgelius mieste, bet ir apie modernesnius tiesioginių pardavimų būdus, vietinių maisto sistemų vystymą, netradicinio žemės ūkio plėtrą.

Dar viena galimybė slypi žemės rinkos pokyčiuose. „Atsidūrus“ sparčiai besivystančio miesto teritorijoje, žemės paklausa ir žemės vertė turėtų didėti. Atsiras daugiau pagundų atsisakyti žemės ūkio ar mažinti jo apimtis, parduodant žemės ūkio paskirties sklypus kitai paskirčiai: pramoninei ir gyvenamųjų namų statybai, infrastruktūros plėtrai ir pan.

Realiausia grėsme laikyčiau tai, kad daugelis Lietuvos kaimo plėtros programos priemonių yra skirtos ūkininkavimui, kito verslo vystymui kaimo vietovėse. „Atsidūrus“ mieste daugelis Kaimo plėtros programos priemonių ūkininkams-miestelėnams, vietos bendruomenėms būtų neprieinamos. Ši grėsmė tikriausiai išliks ir 2020-2026 m. finansiniame laikotarpyje pagal šiuo metu rengiamus strateginius dokumentus.

Mažesne ir lengviau sprendžiama grėsme laikyčiau žemės ir kito turto mokesčių padidėjimą. Šie mokesčiai yra savivaldybių kompetencijoje – miesto taryba gali (šiuo atveju ir suinteresuota) sumažinti šiuos mokesčius iki „kaimiškojo“ lygio.

Grėsmių ir galimybių žemės ūkiui miesto teritorijoje matyt yra ir daugiau (pavyzdžiui, kai kurie ekologiniai reikalavimai). Visoms grėsmėms ir galimybėms identifikuoti ir visapusiškai įvertinti reikia išsamaus tyrimo. Tik turint išsamų socialinių – ekonominių pasekmių (tarp jų ir ūkininkavimo sąlygų pokyčių) įvertinimą, atlikus jo rezultatų sklaidą bendruomenėse ir gyventojų apklausą, galima svarstyti Kauno miesto ribų išplėtimo klausimą.

Jonas JASAITIS, Šiaulių universiteto Regionų plėtros instituto profesorius, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas:

Lietuvos agrarinės ekonomikos pradininkas prof. Jonas Pranas Aleksa, ilgiausiai Pirmojoje Respublikoje (1918–1940) buvęs žemės ūkio (ir valstybės turtų) ministru, ne kartą atkreipė dėmesį į labai netolygų kaimiškųjų vietovių gyventojų užimtumą ir galimybę užsidirbti oriam pragyvenimui. K. Purickis 1940 m. rašė, kad reikia siekti, jog miestų gyventojai turėtų nuosavus namus su žemės ploteliu prie jų, o kaimų gyventojai – nuosavus ūkius.

Tai, ką pasiūlė Kauno meras V. Matijošaitis, išplaukia iš dviejų dalykų. Pirmas dalykas – žiedinė savivaldybė, būtent tokia ir yra Kauno rajono savivaldybė. Daugybė žmonių persikėlė gyventi į Kauno rajoną, ten jie pasistatė arba statosi sodybas, tačiau vaikus veda į miesto darželius ir mokyklas. Tai sukelia finansinių sunkumų miestui.

Tačiau kaimo žmonės baiminasi. Pirmiausia, nėra aiškumo, kuris turėtų būti tokiais atvejais. Turi būti tam tikra juridinių aktų sistema. Dabar žmonės nežino, kaip pasikeis žemės kaina, jei jie bus prijungti prie miesto. Kokie laukia kitų reikalavimų, pavyzdžiui, gamtosaugos, ūkininkavimo, sodybų įrengimo pokyčiai.

Kaimiškųjų vietovių prijungimo prie Kauno klausimas yra labai atviras, kurį reikia spręsti ir išspręsti normalioje diskusijoje. Miestų ribų teritorijos plėtros problemos turi būti sprendžiamos profesionaliai, o ne „parašų rinkimais“ ar „Novgorodo Viečės“ stiliumi, kai teisus tas, kuris garsiau rėkia.

Žinoma, Kauno meras V. Matijošaitis gali turėti ir tam tikrų savo asmeninių motyvų, bet tai nereiškia, kad tie motyvai yra viską nusveriantys. Tačiau pati mintis yra svarstytina. Anksčiau ar vėliau tai įvyks – ne tik prie Kauno, bet ir prie Klaipėdos, Šiaulių ir kitų miestų bus jungiamos kaimiškosios vietovės. Žiedinės savivaldybės jau atgyveno. Biurokratinį aparatą laikas mažinti, o naujų sienų tarp miesto ir kaimo statyti nereikia.

Petras PUSKUNIGIS, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas:

Girdžiu diskusijas šiuo klausimu, skaitau komentarus, bet negalėčiau būti arbitru. Nedrįsčiau komentuoti, ką patekusieji į miesto teritoriją žemdirbiai gautų, ir ko netektų. Kadangi mano gyvenamas Šakių rajonas ribojasi su Kauno rajonu, tai galiu pasakyti tiek, kad Kauno rajonas savo teritorijoje tvarkosi puikiai, kelius prižiūri tiesiog pavyzdingai, o tai rodo, kad rajono valdžia turi stiprų įdirbį ir puoselėja geras tradicijas.

Blogiausia šiuo atveju tai, jei reforma būtų daroma kaip savitikslė, t. y. ne dėl žmonių gerovės.

Virginija ŠETKIENĖ, Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė:

Šiuo klausimu išdiskutuotos bendros Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos narių nuomonės neturime. Asmeninės nuomonės taip pat nesakysiu, nes ji galiausiai bus suvokiama ir traktuojama kaip visos organizacijos nuomonė. Kauno rajono bendruomenės turi asociaciją, yra Kauno bendruomenių centrų asociacija, kuri turi savo nuomonę šiuo klausimu, tad rekomenduoju kreiptis į juos.

Lietuvos savivaldybių asociacija, kuriai, beje, irgi yra adresuotas Kauno rajono trišalės tarybos kreipimasis, šios temos nekomentavo. Asociacijos patarėja viešiesiems ryšiams Ieva Jonilienė patarė atsakymų ieškoti konkrečiose savivaldybėse.

MŪ inf.