Kaunas. Jeigu nespėjote nusipinti Advento vainiko ir uždegti žvakių, tai galite pradėti daryti šiandien (gruodžo 13-ąją) – šv. Liucijos dieną.

Dar daugiau – šiandien vakare namuose turi būti kuo šviesiau: uždekite židinį, daug žvakių, įjunkite eglučių girliandas ir netaupykite elektros. Galima kieme net sukurti laužą. Šiandien turi būti namuose šviesu. Ir būtent nuo šios dienos iki Kalėdų kasdien siūloma uždegti viena žvakute daugiau.

Liucijos vardas, išvertus iš lotynų kalbos (lux, lucis) reiškia šviesą, tad ši diena siejama ne tik su šventosios Liucijos kankinyste, bet ir su Saulės sugrįžimu.

Šviesos mergelės šv. Liucijos diena neatsitiktinai švenčiama gruodžio 13 dieną. Pagal senąjį Julijaus kalendorių ši diena sutapo su saulėgrįža. Nuo seno pastebėta, kad per šventą Liuciją – ilgiausia naktis arba trumpiausia diena, o diena dar išsiskiria ir tuo, jog nuo jos nustoja ilgėti vakarai – saulė iki Kūčių dabar leisis tuo pat metu ir tik ryte kasdien patekės minute vėliau.

Galime jau pasidžiaugti, kad  tamsėjimo periodas drauge su šv. Liucijos diena pagaliau baigiasi. Iki šv. Kalėdų belieka dvylika dienų. Būtent jomis buvo priiimta spėti ateinančių metų dvylikos mėnesių orus. Gruodžio 13-oji buria sausį, 14-oji vasarį ir t.t.

Svarbu įsidėmėti, kiek kurią dieną šviečia saulė, kiek darganota, pūga, sninga ar siaučia vėjai. Kitas burtas būdavo toks: paberdavo prie namų slenksčio dvylika žiupsnelių druskos, įvardydavo juos iš eilės mėnesiais; po kurio laiko žiūrėdavo, kuris labiau sudrėkęs – tas mėnuo ir bus lietingiausias. 

Labiausiai švenčia skandinavai

Norvegai ir suomiai šiai dienai skiria mažiau dėmesio, o štai švedams šv. Liucijos diena išskirtinė. Viduramžių misterijose šviesiai apsirengusi mergelė įnešdavo į menę šventinį pyragą, papuoštą dvylika mažų žvakučių. Šiais laikais baltai pasipuošusi mergelė su žvakėmis nešinų vaikinų arba merginų palyda ir Švedijoje lanko įstaigas ir dalija saldainius. Dažniausiai mergelių galvas puošia bruknienojų vainikai, bet kartais, išskirtinių procesijų metu, vainikas prismaigstomas ir degančių žvakių.

Nuo šv. Liucijos dienos iki Kalėdų ant palangės švedai laiko dvi žvakides, turinčias po šešis lizdus ir kas vakarą uždega vis viena žvakute daugiau. Nuo jų netgi gatvėje tampa šviesiau...

Beje, per likusias dvylika dienų iki Kalėdų nuo seno buvo priimta ir Lietuvoje, kad vaikai savo rankomis gamina švenčių puošmenas, moterys Lietuvoje pina šiaudų sodus namams puošti, kurie ilgą laiką pas mus atstodavo tradicines eglutes, mūsuose pradėtas puošti tik tarpukariu.

Per šv. Liuciją buvo priimta duoti vaikams dovanų. Šios tradicijos šaknys siekia XII ar XIII amžių. Teigiama, kad tuo metu vieno Sicilijos kaimo vaikus ištiko kažkokia epidemija, ir jie apako. Tėvai vedėsi vaikus melstis prie šv. Liucijos altoriaus ir žadėjo jiems, kad grįžus iš bažnyčios jų laukia dovanos. Pasakojama, kad taip ir nutiko – vaikai ne tik atgavo regėjimą, bet ir rado dovanų. Nuo tada ši tradicija įsigalėjo daugelyje Europos šalių.

Neregių globėja

Pagal krikščionišką tradiciją, šv. Liucija laikoma kankine, nukentėjusia dėl savo tikėjimo. IV a. gyvenusi Liucija gimė Sicilijoje, Sirakūzuose, pasiturinčioje šeimoje. Ji buvo uoli krikščionė, nors tuo metu šio tikėjimo žmonės buvo persekiojami. Ji buvo labai daili, gražiomis akimis ir jaunikių jai netrūko. Deja, motina Eutichija pažadėjo ją pagoniui, o Liucija jai pasipriešino. Tuo metu susirgo merginos motina ir Liucija ėmė melstis Šv. Agotai.

Motinai stebuklingai pagijus, moterys visą savo turtą išdalijo vargšams. Tai supykdė Liucijos sužadėtinį, mat jis tikėjosi, kad turtas po vedybų atiteks jam ir jis paskundė, jog mergina išpažįsta krikščionybę. Liucija buvo kankinama įvairiais ir labai žiauriai būdais, kol galiausiai budeliai jai išplėšė akis, kurias išsiuntė jos sužadėtiniui ir perpjovė gerklę.

Liucija buvo pripažinta šventąja ir dėl savo kankinystės istorijos tapo daugelio sričių globėja. Tai, kad ji skleidė Dievo šviesą, pasišviesdama žibintu katakombose lankė persekiojamus krikščionis ir kankinant jos neįveikė laužo liepsna, lėmė jos kaip šviesą nešančios mergelės misiją.

Taip pat ji globoja neregius, akių gydytojus ir elektrikus; globoja ir žemdirbius, nes žemė ariama jaučiais, kurie negalėjo jos pajudinti iš vietos kankinimui parsidėjus. Jos prašoma pagydyti akis, apsaugoti nuo gerklės ligų, ji gydo ne tik fizinę, bet ir dvasinę neregystę.

MŪ inf.