Akademija, Kėdainių r. Pastaruosius keletą metų viešojoje erdvėje pastebima straipsnių, organizacijų, atstovaujančių smulkiuosius, pasisakymų, teigiančių, kad mažiau žemės valdantys ūkiai skriaudžiami – mažos tiesioginės išmokos, netinkamos ES paramos priemonių taisyklės ar kryptys, neveiksni informavimo ir konsultavimo sistema ir kt.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba išplatino pranešimą, kuriame nurodo, kad tai dažniausiai ir telieka pasisakymais, o konstruktyvių pasiūlymų kol kas stokojama. Toliau pateikiamas šio pranešimo turinys.

Remiantis VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo duomenimis (2020-07-01), šalyje registruota beveik 115 tūkst. ūkių. Ūkininkų valdomas bendras žemės plotas sudaro 1 219 920,30 ha, o vidutinis ūkio dydis – 11,22 ha.

2019 m. liepos 1 d. duomenimis Lietuvoje vyrauja ūkiai, kurių plotas yra nuo 1 iki 5 ha, tai sudaro 33 proc. visų ūkių. 27 proc. sudaro ūkiai, kurių plotas yra iki 1 ha, 16 proc. – ūkiai, kurių plotas 5–10 ha. Mažiausia yra stambių ūkių: ūkiai, kurių plotas 150–200 ha, sudaro 0,33 proc., 200–300 ha – 0,30 proc., 300–500 ha – 0,17 proc., daugiau kaip 500 ha – 0,05 proc.

Natūraliai galima būtų daryti išvadą, kad didžioji dalis pagamintos žemės ūkio produkcijos atkeliauja iš smulkesnių ar šeimos ūkių. Lietuvos ūkiai susiskaldę, o kas kaltas? Matyt, laikas konstruktyvioms diskusijoms ir realiems veiksmams.

Tiesioginė socialinės paramos programa?..

Būsimi milijardai žemės ūkiui ateinantiems septyneriems metams kaitina ūkininkų vaizduotę ir skatina diskusijas, kas šių būsimų subsidijų yra labiau vertas. Ar išdalinsime visiems, ar dideliems, ar mažiems?

Atgyja diskusijos ir apie „sofos“ ūkininkus, deklaruojančius geros agrarinės būklės pievas. Nepamirštami ir „ūkininkai“, tapę tokiais vien todėl, kad norėjo pasistatyti gyvenamąjį namą Vilniaus ar Klaipėdos apylinkėse, o vienintelė legali galimybė – užregistruoti žemės ūkio valdą ir tapti „ūkininku“. Vien Vilniaus rajone tokių ūkių, deklaruojančių pasėlius ir gaunančių padidintas ES tiesiogines išmokas už pirmuosius hektarus, yra arti dešimties tūkstančių. Žodžiu, vėl negerai – skatindami smulkiuosius, remiame „sofos ūkininkus“...

Didelė dalis gyvenamųjų sodybų įregistruotos kaip ūkininko ūkiai, žolė šienaujama kartą per metus, ir gaunamos padidintos išmokos. Verslūs miestiečiai, įsigiję žemės sklypų, kuriuos ateityje viliasi parduoti brangiau, taip pat maitinasi iš bendro žemdirbių subsidijų aruodo.

Bandoma kelti klausimą ir dėl išmokų „lubų“ nustatymo stambiesiems ūkiams. Pateikiami Lenkijos, Italijos, Vokietijos kitų šalių pavyzdžiai. Nurodomos diskutuotinos 60 ar 100 tūkstančių eurų tiesioginių išmokų „lubos“. Ir smulkūs, ir stambieji ūkininkai „deda“ argumentus ant stalo, teigdami, kad būtent jie yra labiau nusipelnę.

Kai kas ironiškai cituoja lenkų žurnalistą, satyriką ir kino kritiką Michal‘ą Ogurek‘ą, rašiusį, kad „labiausiai pelninga žemės ūkio sritis – mokesčių nemokėjimas“, pridurdami, jog vienintelis pavykęs verslo planas kaime – tiesioginės išmokos.

Kiti patetiškai skaičiuoja, kad žemės ūkio sektoriuje dirba 234 tūkstančiai darbuotojų, arba 17,6 proc. visų šalies dirbančiųjų, ir sukuria net 44 proc. viso šalies eksporto.

Nori, bet negali, galėtų, bet nedrįsta

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2020 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvoje yra 114 181 ūkininkų ūkių. Šis skaičius apjungia visus: ir didelius, ir labai mažus, ir nuo lietuviškos, ir nuo ispaniškos sofos ar močiutės sodybą valdančius ūkininkus. Iki dešimt hektarų dirba daugiau kaip 85 tūkstančiai ūkininkų.

Yra ir nerimą keliančių skaičių: daugiau kaip 38 proc. žemdirbių – pensinio amžiaus, todėl dėl suprantamų priežasčių jie atsisako ūkininkavimo. Jiems, tikriausiai, aktualiausi žemės nuomos, pardavimo ir nedidelės pensijos klausimai.

Nemažai aktyvesnių smulkiųjų ūkininkų ryžtasi plėsti ūkius, gaminti daugiau produkcijos ir tiekti ją į rinką. Dažnai bijoma įsipareigojimų ir biurokratinių reikalavimų.

Vis dar labai gaji nuomonė, kad ES parama turi būti duodama „už dyką“. Kiekvieną kartą paskelbus šaukimus ES paramai gauti, ypač smulkiesiems ūkiams ar jaunųjų ūkių įsikūrimui, suaktyvėja žmonės, kurie turi žemės ir galvoja, kad įregistravus ūkį ES paramos pinigai pradės plėšyti kišenes. Tokie „būsimieji ūkininkai“ aktyviai klausia, skaičiuoja, bando „įsisprausti“ į normatyvus, net tiksliai nežinodami, kas tas ūkininkavimas, neturi verslo idėjos...

Tuo tarpu mažesnius žemės plotus valdantys ar turintys mažus gyvulininkystės ūkius dažnai pabūgsta įsipareigojimų, ateinančių su paramos pinigais. Dažnai jie nepasiryžta ieškoti išorinių finansinių šaltinių ūkio gyvybingumui gerinti ir lieka tame pačiame lygmenyje, įdėdami daug darbo, bet „neužaugindami“ pelno.

Delikatus ir svarbus valstybinės žemės įsigijimo ar nuomos klausimas. Jauniesiems ūkininkams Lietuvos valdžios institucijų pozicija iki galo neaiški: kiek numatoma skirti dėmesio jaunimui kaime, jauniesiems ūkininkams ir jų žemės ūkio veiklai, kokios paramos sistemos bus taikomos, ir kokie numatomi pagrindiniai prioritetai?

Ko trūksta – paslaugų, žinių ar noro?

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (LŽŪKT) kasmet atlieka žemdirbių apklausas, vykdo tyrimus, siekdama nustatyti teikiamų paslaugų kokybę, reikiamų žinių poreikį, bendradarbiavimo galimybes.

Šių metų pavasarį įstaiga viešai kvietė smulkiųjų ūkių šeimininkus dalyvauti tyrime, siekdama išsiaiškinti, kokių paslaugų ar konsultacijų tokių ūkių šeimininkams labiausiai reikia. Analizuojant tyrimo rezultatus, nustebino faktas, kad save smulkiais ūkiais identifikuoja skirtingus žemės plotus valdantys žemdirbiai, pavyzdžiui, vienas 600 ha turintis ūkininkas laiko save „smulkiu ūkininku“, kitas, valdantis 50 ha, taip pat save laiko mažu.

Tad akivaizdu, kad Lietuvoje trūksta tikro apibrėžimo ir suvokimo, kas yra smulkusis ūkis. Be to, kalbant apie smulkųjį ūkį nereikėtų rištis tik prie valdomo žemės ploto, bet reikėtų įvertinti, kas tuose plotuose auga, pvz., iš vieno hektaro uogyno ir vieno hektaro javų gaunama ekonominė vertė gali skirtis net kelis kartus.

Visi sutinka – reikia stiprinti smulkius šeimos ūkius, kurių šalyje yra nemažai ir kurie stokoja finansinės paramos. KPP yra įvairių paramos priemonių, skirtų ir smulkiesiems, ir dideliems ūkiams.

KPP priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritis „Parama smulkiesiems ūkiams“ yra skirta būtent tiems ūkiams, kurių valdos ekonominis dydis (VED) yra nuo 4 000 iki 7 999 eurų, remti. Per visą 2014–2020 metų laikotarpį smulkiesiems ūkiams skirta beveik 50 mln. eurų paramos, lėšos buvo didinamos kelis kartus. Praėjusiais metais paraiškos buvo priimamos du kartus – sulaukta 2 463 paraiškų beveik 37 mln. eurų sumai. Priemonė finansuojama iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir valstybės biudžeto.

Pasitaiko ūkininkų ir netgi jiems atstovaujančių socialinių partnerių, asocijuotų struktūrų narių, teigiančių, kad ūkininkai vangiai naudojasi teikiamos paramos galimybėmis, nes jiems trūksta mokymų, gerosios praktikos pavyzdžių, kvalifikuotų konsultantų, galinčių pigiai, o galbūt ir visai dykai už juos parengti paraiškas, verslo planus ir kita...

Žemės ūkio ministerija kasmet numato žemdirbių švietimo ir ugdymo priemones, nuolat skelbia žemdirbių švietimo ir ugdymo konkursus. Juose dalyvauja kvalifikacinius reikalavimus atitinkantys tiekėjai, socialiniai partneriai.

ŽŪM iš jai 2020 m. skirtų biudžeto asignavimų numatė skirti skatinamąsias 200 eurų siekiančias stipendijas. Kas mėnesį nuo šio rudens iki metų pabaigos jas galėtų gauti 130 žemdirbiškas studijų programas pasirinkusių studentų.

LŽŪKT neskirsto savo klientų į didelius ir mažus, stambius ir smulkius, o teikia paslaugas ir konsultacijas visiems įvairių žemės ūkio sričių specialistams bei ūkininkams. Seminaruose, mokymuose kasmet dalyvauja per 1500 smulkiųjų ūkininkų. Peržvelgus paskutinių dvejų metų statistiką paaiškėjo, kad LŽŪKT specialistai smulkiesiems ūkiams sėkmingai padėjo parengti per 630 verslo projektų.

Laikas konstruktyvioms diskusijoms ir realiems veiksmams

Lietuvos ekonomikai žemės ūkis visais laikais buvo svarbi šaka. Statistika rodo, kad šioje srityje produkciją gamina ir realizuoja daug šalies gyventojų. Ūkininkavimą reglamentuoja ne vienas teisės aktas, veiklą koordinuoja ar kontroliuoja nemažai institucijų, o jų interesams atstovauja taip pat nemažai organizacijų, asociacijų, sąjungų ir kt. – daug suinteresuotų šalių.

LŽŪKT dirba su daugiau nei 6 tūkst. ūkininkų, iš kurių daugiau nei trečdalis yra smulkieji. Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta kalbos, kad įstaiga teikia paslaugas, konsultuoja, organizuoja mokymus tik stambiems ūkiams, o tai iš tiesų neatitinka realybės.

Kaip ir buvo minėta straipsnyje, LŽŪKT organizavo ir viešą smulkiųjų ūkių apklausą, siekdama sužinoti esminius tokių ūkių poreikius ir dar labiau savo paslaugas adaptuoti jų veiklai gerinti. Prie apklausos buvo kviečiamos prisijungti ir smulkiuosius bei šeimos ūkius atstovaujančios organizacijos, tačiau jų įsitraukimas buvo minimalus arba jo visai nebuvo.

Tad kyla klausimas: ar šiam segmentui neaktualios konsultavimo paslaugos, mokymai, ar tiesiog atitinkamoms organizacijoms patogu viešai kaltinti, bet neiti į diskusiją ir kartu kurti pridėtinę vertę smulkiesiems ūkiams?

LŽŪKT, siekdama sumažinti įtampą tarp smulkiųjų ir stambiųjų ūkininkų, kviečia visas žemdirbių organizacijas, atstovaujančias ūkininkų interesams, prie bendro stalo atvirai ir skaidriai diskusijai, kurioje būtų aptartas konsultavimo paslaugų ir mokymų poreikis smulkiųjų ūkių segmentui, jų lūkesčiai.

Diskusiją planuojama organizuoti rugsėjo pradžioje. Dalyvauti bus kviečiami Žemės ūkio rūmų, Lietuvos ūkininkų sąjungos, ŽŪM atstovai ir kt.

Tikimasi, kad tai bus pirmasis žingsnis į konstruktyvią diskusiją, realius sprendimus ir realią naudą ūkininkams, bus sumažintas susipriešinimas tarp organizacijų, kurių pagrindinis tikslas, – kokybiška ir laiku sutikta pagalba žemdirbiams.

Pagal LŽŪKT inf.