Kaunas. Ūkininkai savo išaugintą produkciją realizuoja įvairiai. Vis labiau populiarėja užsakymai internetu tiesiai iš ūkių, tačiau svarbos nepraranda ir įvairiu laikotarpiu, pradedant Kaziuko mugėmis ankstyvą pavasarį ir baigiant rudens gėrybių šventėmis, rengiamos kelios dešimtys prekybos ir amatų mugių. Seniau spalio 28 d. lietuviai susirinkdavo į didžiausią turgų, vadintą Simajudu.

Simajudu ši diena pavadinta šventųjų, Jėzaus apaštalų, kankinių šv. Simono ir šv. Judo Tado garbei, jų varduvėms paminėti. Tokia tradicija atsirado įsigalėjus krikščionybei, tad šventės dažniausiai vykdavo prie bažnyčių. Čia žemdirbiai suvažiuodavo parduoti savo rudeninį derlių, nusipirkti ko trūksta namuose, ar ko reikės žiemą. Tai kartu ir derliaus nuėmimo pabaigtuvės.

„Triukšmingas Simajudo turgus! Kito tokio Merkinėje nebūna. Iš ankstaus ryto jau plaukia žmonių minios miestelin kaip nemunai: vieni važiuoja, prisikrovę vežimus, kiti veda arklius, varo gyvulius turgun, treti pėsti brenda, su reikalu ir be reikalų, taip sau pasidomėdami, žmonių pamatyti, purvyno paklampoti, išgerti, pasilinksminti, pažiopsoti panorėję. Nuo pat ryto miestelis jau knibždėte knibžda. Vieni perka, kiti parduoda, derasi, barasi, rėkia, keikiasi, stumdosi, purvyną minko...

Visas miestelis – gatvės, aikštė, kiemai kimšte prikimšti žmonių, gyvulių, vežimų. Visur, visuose kampuose, rėkia, gieda, bliauja, žviegia, žvengia, gagena... Girdėti visokie balsai, kuriais tik motina gamta apdovanojo savo sutvėrimus...“ – taip Simajudo turgų aprašė Vincas Krėvė-Mickevičius apysakoje „Raganius (prieškarinių laikų sodžiaus gyvenimo šešėliai)“ 1939 m.

Turgus kaimo žmogui, žemdirbiui buvo ne tik ekonominis reikalas, bet ir galimybė labiau susipažinti su pasauliu, sužinoti naujienų, pasimatyti su giminėmis bei pažįstamais ir, žinoma, pasilinksminti. Anot etnologo prof. Liberto Klimkos, pagal senuosius papročius kartu su tėveliais važiuoti į turgų turėjo teisę ir vyriausioji dukra – ir save parodyti, ir į kitus pasižiūrėti.

Prekymečių specifika seniau ir dabar

„Lietuvoje būta skirtingų prekymečių: turgai, kermošiai, jomarkai, mugės“, – savo straipsnyje „Didieji Lietuvos turgūs“ teigia fizikas, etnologas, mokslo istorikas, baltų kultūros tyrinėtojas prof. dr. L. Klimka.

Pavyzdžiui, kermošius – prekyba, lydinti kokią nors bažnytinę šventę, atlaidus. Žodis kilęs iš vokiško „Kirche messe“ (bažnytinė prekyba). Jomarkas – vienas svarbiausių metų turgų, žodis kilęs iš „Jahr markt“ (metų mugė). Jomarkai trukdavo ne vieną dieną, kitaip nei paprasti turgūs.

Šie žodžiai atėję iš vokiečių kalbos, nes būtent Vidurio Europoje susiformavo miestų ir miestelių savivaldos tradicijos bei teisynas – pagal Magdeburgo miesto teisių pavyzdį. Prekymečių skaičių ir vietą nustatydavo valdovų suteikiamos privilegijos. Gavęs teisę rengti jomarką, miestelis galėjo būti tikras dėl ateities: ir prekeiviams, ir amatininkams darbo ir uždarbio nepritrūks.

O kaip gi šiuo metu? Kaip teigė Marijampolės savivaldybės administracijos atstovės, Suvalkijos sostinėje per metus surengiamos 4 pagrindinės šventės, kuriose su savo išauginta produkcija, pagamintais skanėstais ar sumeistrautais, sukurtais daiktais dalyvauja žemdirbiai, augintojai, amatininkai. Iš jų didžiausios – derliaus šventė „Sūduvos kraitė“, vykstanti pirmą spalio šeštadienį, ir Marijampolės miesto dienos, rengiamos paskutinį gegužės savaitgalį.

Pasak Anykščių rajono savivaldybės specialistės Silvijos Sakevičiūtės, pagrindinės jų mieste vykstančios šventės yra: „Bėk bėk, žirgeli“ (tai viena seniausių ir gausiausia tradicinės kultūros ir žirgų šventė, žemės ūkio produkcijos mugė, vykstanti jau bene 40 metų); Anykščių miesto šventė, derliaus šventė „Obuolinės“, nuo 2013 m. rengiama rudenį, ir kalėdinė mugė „Pirk prekę anykštietišką“, organizuojama nuo 2014 m.

Šių laikų ūkininkai savo ūkių gėrybėmis irgi prekiauja įvairiuose turguose ir mugėse

Kauno miesto savivaldybės administracijos Ryšių su visuomene skyriaus vyr. specialistas Arnoldas Bukelis įvardijo dvi didžiausias šventes, kurios tikslingiausiai siejamos su ūkininkais, augintojais, amatininkais Kaune. Tai – pavasario mugė, paprastai rengiama balandį, ir rudens mugė, vykstanti rugsėjį.

Anot specialisto, ir „Hanza dienose“, kurios švenčiamos gegužės viduryje Kauno gimtadienio proga, taip pat dalyvauja nemažai amatininkų ir ūkininkų, tačiau jie būna tik gausaus šventės dalyvių būrio dalis.

L. Klimka mini, kad senuose kalendoriuose, pradedant nuo Lauryno Ivinskio (1848 m.), galima rasti surašytų įvairių didžiųjų prekymečių. Pavyzdžiui, senovėje garsėjo Plungės, Luokės, Kelmės, Skaudvilės, Žemaičių Kalvarijos, Žagarės, Kamajų, Eišiškių mugės.

Šiaurės Lietuvos ūkininkai važiuodavo į kaimyninės Latvijos Skaistkalnės mugę. Būta ir ypatingų turgų – arklių, kumeliukų, jaučių, karvių ir bendrųjų: vadinamojo „kromo“ (tai senoji svetimybė, kuri reiškia „parduotuvė“, „krautuvė“) prekių.

Etnografiniuose regionuose susiklostė ir specifinių mugių tradicija. Iš jų minėtinos Notėnų (Skuodo r.) mugė, vadinta „Obuoline“, Ragelių (Rokiškio r.) kermošius, vadintas „Grušniniu“.

„Seniau joks turgus neapsieidavo be pramogų: cirko pasirodymų, žaidimų, loterijų, muzikavimo, karuselių, vaidinimų, meškų šokdinimo“, – rašo prof. L. Klimka.

Kaip sekasi ūkininkams?

Viena iš Jastramskų ekologinio ūkio (Lazdijų r.) šeimininkių Nijolė Kreizienė, paklausta, ar važiuoja į muges ar kitas ūkininkų šventes ir kaip jose sekasi, pabrėžė, kad jų parduodamos ekologiškos prekės: kanapių, linų sėmenų, saulėgrąžų, rapsų aliejai, yra trumpo galiojimo produktai, tad jie į ūkininkų šventes šiuo metu beveik nevažiuoja ir produktus pristato tiesiai užsisakiusiesiems internetu.

„Draugaujame su Lietuvos ekologinių ūkių asociacija, „Tatulos programa“, tad jų pakviesti kai kur sudalyvaujame“, – patikslino linus, kanapes, saulėgrąžas bei rapsus su šeima auginanti ir iš jų spaudžianti ekologinį aliejų Nijolė.

Štai, spalio 19 d. Vilniuje, prekybos ir pramogų centre „Panorama“, vykoekologinių ūkių mugė, kurią organizavo VšĮ „Tatulos programa“, dalyvavo 16 ekologinių ūkių.

Audronės Žilienės, mišraus ekologinio ūkio Raseinių r. savininkė, jau daugiau kaip 10 metų dalyvaujanti ir Vokietijoje vykstančioje „Žaliojoje savaitėje“ (2020 m. ji organizuojama sausį) su rūkytos mėsos gaminiais, mielai pasidalijo keliais dalyvavimo mugėse ir šventėse aspektais. Šeimos ūkyje auginamos kiaulės, mėsiniai galvijai.

Žiliai pirmieji Lietuvoje (iš mažų ūkių) atidarė sertifikuotą mėsos perdirbimo cechą. „Stengiamės dalyvauti visur, – apibendrino A. Žilienė. – Pagrindinė yra Klaipėdos „Jūros šventė“, taip pat pagal galimybes važiuojame į Kauną, Vilnių, kitas Klaipėdoje vykstančias muges.“

Anot ūkininkės, kartais sunku nuvykti į šventę, nes trūksta žmonių, kurie galėtų pagelbėti prekyboje. Patiems šeimininkams niekada netrūksta darbo ūkyje. Audronė nenorėjo išskirti nė vieno paklausiausio jų ūkio gaminio, žmonės noriai perka ir dešras, ir mėsą, nes žino ir pasitiki puikia kokybe.

Dalyvaujant „Žaliojoje savaitėje“ išsiplėtė pažinčių ratas, atsirado galimybė produktus parduoti užsienyje. Nors dar yra šiek tiek laiko, Audronė išsakė ir nerimą, ar kitais metais pavyks nuvykti į šią tarptautinę mugę, nes yra suvaržymų, dėl mūsų šalyje siaučiančio afrikinio kiaulių maro.

Turgūs smulkiojoje tautosakoje

• Jomarkas be čigono, karčema be žydo, parėdka be šokimo ir sueiga žmonių be kunigo yra kaip viralas be druskos.
• Su durnium du turgu, o su protingu jomarkas.
• Šūkauja kaip Maušelis per jomarką.
• Vienais ratais devynių jomarkų neapžergsi.

Dar prieš atsirandant Simajudo tradicijai, rudens viduryje, kai vakarai pradėdavo ilgėti ir tamsėti, lietuviai atsigręždavo į protėvius, pagerbdavo artimųjų vėles. Pirmoji iš vėlių apsilankymo dienų, švęsta dar pagonybėje, irgi spalio 28 d. – Vėlių paminėklai (kai kur vadinta Diedais, Dziedais).

MŪ inf.