Šiandien – Vieversio diena, rytoj - Užgavėnės
2020-02-24
Venciūnų (Alytaus r.) kaimo bendruomenės socialinio tinklo nuotr.

Kaunas. Šilta šių metų žiema pakoregavo augalijos ir gyvūnijos elgseną. Jau vasario vidury čireno pirmieji vieversiai.

Vis dėlto nuo seno Vieversio diena minima vasario 24 d. Šis paukštis yra vienas pirmųjų, grįžtančių į Lietuvą iš šiltųjų kraštų, be to, vieversys lietuvių artojų palydovas.

O vasario 25-ąją šiemet Užgavėnės – atsisveikinimo su žiema, žemės budinimo ir derlingumo skatinimo šventė.

Linas Agro2 20 04 01

Pirmieji vieversiai jau pas mus

Žuvinto biosferos rezervatas pranešė, kad pirmasis šiais metaisdirvinis vieversyspastebėtas vasario 13 d. Zailių k. laukuose (Alytaus r.). Lietuvoje dažniau sutinkamos dvi vieversinių (Alaudidae) šeimai priklausančios rūšys: lygutė (Lullula arborea) ir dirvinis vieversys (Alauda arvensis).

Kiti – didysis trumpapirštis vieversys (Calandrella brachydactyla), pilkasis trumpapirštis vieversys (Calandrella rufescens), kuoduotasis vieversys (Galerida cristata), raguotasis vieversys (Eremophila alpestris) Lietuvoje yra retesni svečiai.

Vieversiniai paukščiai priklauso žvirblinių būriui (Passeriformes) – labiausiai prisitaikiusiai ir evoliuciškai jauniausiai paukščių grupei, sudarančiai apie 60 proc. visų paukščių.

Vieversiai gyvena pievose, dykvietėse ir dirbamuose plotuose. Į Lietuvą atskrenda vasarį–balandį, išskrenda rugsėjį–spalį. Lizdą suka iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapų gilioje duobutėje ir gerai paslepia po žolių kuokšteliu.

Dirvinis vieversys (pixabay.com nuotr.)

Tautosakoje vieversys dažniausiai yra pavasario skelbėjas, atgimimo simbolis, kviečiantis artoją į laukus, savo čirenimu žadinantis gamtą. Liaudyje dar vadinamas vyturiu, cyruliu, voversiu. Kalbininkai (tai įvardyta seniausiame prūsų (ir apskritai baltų) rankraštyje, vadinamajame Elbingo vokiečių–prūsų žodynėlyje) teigia, kad šio paukštelio pavadinimas kilęs pagal balsą „werwirsis“ (vervirsis, t. y. vieversys). Mes žinome ir linksmą posakį: čir vir vir jau pavasaris.

Lietuvių kalendoriuje yra daugybė paukščiams skirtų dienų (tuoj minėsime Keturiasdešimt paukščių, Pempės dieną, Gandrines), nė viena tauta tiek neturi, be to, ir mūsų pavasario mėnesiai pavadinti paukščių vardais.

Ventės Rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusius teigia, kad vieversių, kaip ir kitų paukščių, šiuo metu labai sumažėję.

„Vieversiai grįžo apie vasario 7 d. Šiemet buvo ypač sunku pirmuosius šiuos paukštelius pastebėti. Kai būna prisnigę, ištirpsta sniego lopinėliai ir važiuodamas per laukus pamatai juos vaikštančius. Šiemet buvo kitaip. Prieš keliolika metų buvo labai vėlyvas pavasaris, tad pirmieji vieversiai pasirodė tik kovo 26 d. Tai priklauso nuo oro sąlygų. Artimieji migrantai (vieversys jiems ir priskiriamas) orientuojasi koks oras yra dabar, – teigia V. Jusius. – Tolesnieji, kurie nuskrenda už 5–10 tūkst. km, turi vidinį kalendorių ir nežino, kokia pas mus žiema.“

Vieversys buvo net vienas iš kandidatų nacionalinio paukščio rinkimuose. „Jis yra arčiau kaimo, arčiau žmonių, žemdirbių, nors, kita vertus, ūkininkai daugiausia ir sunaikina šių paukščių: ardami žemę, pjaudami, šienaudami, – sako V. Jusius. – Vieversių šiuo metu labai sumažėję, kaip ir kitų paukščių. Pietų Europoje vieversiai yra medžiojami ir vartojami maistui kaip delikatesas.“

Pietų Europa ir Šiaurės Afrika, anot ornitologo, sunaikina milijonus mūsų paukščių. Skandinavija, Šiaurės ir Baltijos šalys, Vokietija, Anglija saugome juos.

Atėjus krikščionybei su Vieversio švente sutapatinta Šv. Motiejaus diena. Rašoma, kad šv. Motiejus buvo apaštalas, paskirtas į Judo Iskarijoto vietą. Į Dvylikos apaštalų misiją jis pašauktas įsitraukti gerokai vėliau, po Jėzaus nukryžiavimo. Rašoma, kad šv. Motiejus krikštijo pagonis, turėjo sugebėjimų gydyti žmones. Įsiutę žmonės jį užmušę dėl jo pamokslų.

Magiški užgavėnių papročiai

Šiemet vasario 25-ąją švenčiame Užgavėnes, kurios yra ne vien tik žiemos išvarymo diena. Tai – sudėtingos apeigos su magiškais veiksmais pasiruošti lauko darbams ir užtikrinti derlių. Per Užgavėnes pasilinksminę ir sočiai pavalgę ne tik žemdirbiai pradeda laukti pavasario ir šilumos. Reaguojant į šiltą šių metų žiemą, socialiniuose tinkluose pasklido linksmas klausimas: „Visi pernai variusieji žiemą, kur jūs ją išvarėt?“

Ryškiausias šių dienų Užgavėnių šventės akcentas yra moters pavidalo stabo vežiojimas ir sudeginimas. Tai Bobos, Motinėlės, Senės Kūmiškės, kurios krikščionybės laikais buvo pavadintos Kotrėmis, Morėmis ir kitaip.

Toks archaiškas agrarinis paprotys, nagrinėtas daugelio mokslininkų. Pasak etnografo ir religijotyrininko Dž. G. Frezerio(James George Frazer), moteriškų stabų vežiojimas ir naikinimas susijęs su tikėjimu mirštančia ir prisikeliančia augmenijos dievybe. Šis tikėjimas buvo žinomas jau graikų ir romėnų religijose. Tuomet stabų naikinimas vaizdavo gamtos mirtį, o prisikėlimas – žemės atgimimą ir jos suklestėjimą.

Pasak P. Dundulienės, Žemaitijoje dar XIX a. žmonės ant dviračio vežimo apie trobas vežiodavo moters pavidalo stabą su eglišakių vainiku ant galvos ir spragilu rankose. Kitur tokį stabą vežiodavo rogėmis, pakinkytomis keršais jaučiais, paskui juos eidavo persirengėliai su kaukėmis.

Užrašyta yra įvairių Užgavėnių apeigų ir papročių: važinėjimas, čiuožinėjimas, supimasis, įvairūs būrimai, ne tik Morės sudeginimas, bet ir Lašininio ir Kanapinio dvikova, Gavėno varymas, laistymasis vandeniu, trinkos (blukio) vilkimas, blynų ir kito apeiginio maisto valgymas.

Mūsų protėviai nemažai dėmesio skyrė pasivažinėjimams. Senas paprotys nuo kalnelio leistis geldomis, kurios buvo rogių prototipas. Kai kurie etnologai šį paprotį priskiria vaisingumo magijos elementams. Tikėta, kad susilietus su žeme galima ją padaryti derlingesnę.

Įdomus paprotys važinėtis po laukus ratu, kartais net po tris kartus. Tikėta, kad kuo daugiau važinėsis, tuo didesnis bus derlius. Kai kur žmonės, atvažiavę į rugių lauką, iššokdavo iš rogių ir voliodavosi ant sniego. Tai seno tikėjimo, kad žmogus ir žemė yra glaudžiai susiję, atgarsiai. Žmogus savo kūno šiluma turėjęs atgaivinti, pabudinti, sušildyti žemę, perduoti jau gyvybines jėgas. Per tokius pasivažinėjimus taip pat buvo laistomasi vandeniu. Šis paprotys buvo žinomas visose kalendorinių ir agrarinių švenčių apeigose.

Pirmykštės bendruomenės laikus siekia ir vienas įdomiausių, linksmiausių iki šio išlikusių Užgavėnių atributų – persirenginėjimas žvėrimis, paukščiais, nepažįstamais žmonėmis ir demonais. Beje, persirenginėjimas būdingas ir kitoms svarbioms žemdirbiškoms šventėms. Daugiausia lietuviai rengiasi meškų, ožių, arklių, jaučių, avinų, gervių ir žmonių kaukėmis, pagamintomis iš kailių, popieriaus, odos.

Pagrindinis Užgavėnių valgis – blynai. Tai vienas iš archaiškiausių valgių – duonos prototipas. Juo žmonės ne tik vaišinosi patys, bet ir maitino mirusius prosenius, tikėdami, kad jie padidins būsimą derlių.

Šiandien žmones sunku išjudinti

Šventė žemei iš šalčio sąstingio pabudinti, laukams suteikti derlingumo galios, išvaryti žiemos demonus, krikščionybėje pavadinta Užgavėnėmis, prasidėdavo vasario–kovo mėnesiais, likus 40 dienų iki Velykų ir visada antradienį – gavėnios išvakarėse.

Šiais laikais Užgavėnės su linksmais šokiais, žaidimais ir Morės deginimu nuvilnija daugelyje bendruomenių jau savaitgalį.

Venciūnų (Alytaus r.) kaimo bendruomenės pirmininkė Zita Cikanienė apgailestavo, kad šiek tiek šventę sugadino oras: stiprus vėjas ir prasidėjęs lietus šį šeštadienį linksmą būrį persirengėlių ir jų palydovų, linksmai klegėjusių gyvenvietės buvusios mokyklos kieme, suginė į patalpas. Moterys buvo prisigaminusios įvairių valgių: prikepė blynų, dzūkiškų bandų, saldumynų, išvirė troškinį, karštą sriubą ir arbatą. Jais vaišinosi kalbėdamiesi ir aptardami kaimo naujienas.

„Su valdybos nariais ir savo šeimomis repetavom kelias dienas, ruošėm Užgavėnių dainas, šokius ir galvojome žaidimus, kad visiems būtų linksma, – dalijosi Užgavėnių organizatorė, buvusi muzikos mokytoja, valdanti ne vieną muzikos instrumentą, o šventėje grojusi vargonėliais Z. Cikanienė. – Džiaugiuosi mūsų kaimo senjorais, kurie visada noriai įsitraukia į organizuojamas šventes, ateina, šoka ratelius, atsineša vaišių. Pavyzdžiui, labai aktyvi Jankauskų šeima, jais didžiuojasi visa bendruomenė.“

Kur kas liūdniau pirmininkė kalbėjo apie jaunesnius Venciūnų gyventojus, kurie, pasak moters, tiesiog tingi ką nors daryti, keltis nuo sofos, trūksta iniciatyvos. „Tai eina iš kartos kartai, – apgailestavo bendruomenės pirmininkė. – Tėvams niekas neįdomu, jie tingi kur nors eiti, įsitraukti į veiklą, nors, rodos, kiek galime kviečiame, ant parduotuvės kabiname skelbimus, parduotuvės vedėja dar visus maloniai pašnekina, pakviečia, bet kur tau. Taip ir vaikai tada niekur nenori eiti, nes jie nepratę, nenuvesti.“

Venciūnų šventėje šoko ir vėliau grūmėsi ne tik Kanapinis su Lašininiu, bet ir kiti personažai, žavios čigonaitės, „nepažįstamieji“. Paklausta, ar gamina ir kaip Užgavėnių kaukes, Z. Cikanienė nusijuokė, kad šiais laikais tam trūksta laiko, nes tai kruopštus darbas. „Visi kaukes rinkosi savarankiškai. Dabar visokių kaukių galima pigiai rasti internetinėse parduotuvėse, tai žmonės iš ten ir nusipirko, ir pasipuošė. Lašininio net nepažinau, kas toks.“

Nors šventės jau daug kur klegėjo, bet Užgavėnės dar tik ateina, tad galite ir prie savo namų durų išgirsti linksmų „čigoniukų“ ar „žydukų“ beldimą su prašymu pavaišinti. Negailėkite nei jiems, nei kitiems gėrybių, tegul blynų taukai varva per barzdą, kad džiugintų ateinančių metų derlius.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 20.02

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip pandemija veikia jūsų ūkio ir šeimos gyvenimą?
Orai