Portalo manoūkis.lt pašnekovas – kikboksininkas, mišrių kovos menų sportininkas, du kartus „Kings of Kings“ sunkaus svorio pasaulio čempionas, tituluočiausias kovos menų atstovas Lietuvoje Sergejus MASLOBOJEVAS. Kai baigs karjerą, nors tai tikrai ne dabar, 34-erių sportininkas brandina mintį įkurti daržovių ūkį ir ūkininkauti. Kol kas savo namų aplinką gražina gėlėmis ir dekoratyviniais krūmais, o pernai pasodino ir vaismedžių.

Sergejus demonstruoja ne tik energiją, gyvenimo jėgą, bet ir žmogišką šilumą, paprastumą. Ir vis pabrėžia, kad kovos menuose svarbiausia yra pagarba. Nors per gyvenimą yra patyręs skaudžių asmeninių netekčių, o karantino laikotarpiu net du kartus teko daryti treniruočių pertraukas dėl sulaužytos kojos ir šonkaulių, jaunas vyras tik dar su didesne valios jėga treniruojasi ir sportuoja.

Šiuo metu jis ruošiasi aukščiausiai pasaulyje vertinamos kikbokso organizacijos GLORY 78 turnyrui, kur kovos prieš pasaulyje 3-iuoju reitinguojamą Luis‘ą Tavares‘ą (Olandija). Be to, sportininkas skiria daug dėmesio savo tinklalaidei „Youtube“ kanale. Kiek gali, skiria laiko ir savo trims atžaloms bei žmonai Airinei, didžiausiai jo palaikytojai.

Į sportą atvedė tvirtas charakteris

Sergejaus tėvams kovos menai atrodė brutalus, agresyvus sportas, tad bandė sūnų nuo to apsaugoti. „Man draudė tuo užsiimti ir pinigų šiam reikalui neskyrė. Teko pačiam užsidirbti, kad galėčiau sportuoti. Dirbti pradėjau nuo septyniolikos“, - pasakoja ne vienam jaunuoliui pavyzdžiu esantis sportininkas.

„Tą vasarą praleidau vienos Klaipėdos įmonės metalo apdirbimo ceche. Išėjau gyventi savarankiškai, tuomet pradėjo gerėti ir santykiai su tėvais, pamažu vėl radom bendrą kalbą. Kai bendradarbiai tėvų pradėjo teirautis, kaip sekasi Sergejui, sveikinti su pergale, tada jau ir tėvai pradėjo geranoriškiau žiūrėti. Tad nors iš pradžių buvo prieš, vėliau tapo didžiausiais mano gerbėjais. Užsidegimas, noras kažką įrodyti yra mano gyvenimo dalis“, - apie savo kelią kalba kovos menų sportininkas.

Jis pasakoja, kad nors ši sporto šaka traukė nuo vaikystės, ilgą laiką atgrasydavo apie kovos menus sklandantys stereotipai. Vis dėlto atėjus po pirmos treniruotės suprato, kad savo noru iš čia neišeis.

„Pamačiau, kad ten nėra brutalumo - niekas nenori tavęs užmušti ir sutraumuoti. Visi draugiški ir rodo pagarbą net nepažįstamajam.  Dėl tos pagarbos man šis sportas ir patinka“, - sako S. Maslobojevas.

Žemės ūkio darbai – nuo vaikystės

Sportininkas užaugo Klaipėdoje, tačiau vasaras leido Priekulėje, kur močiutė rūpinosi daržais, laikė gyvulių. Kai ji eidavo melžti ganykloje besiganančių karvių, mažasis Sergejus padėdavo atvesti, perkelti karves. Per bulviakasį tekdavo rinkti bulves, vienas smagesnių užsiėmimų – pervesti arklį. O jeigu jis dar nepavargęs – tai ir pajoti kurį laiką.

„Vaikystėje nekęsdavau važiuoti į sodą ar į kaimą su tėvais, – juokiasi prisiminęs pasaulio čempionas. – Bet kai pradėjau gyventi savarankiškai, šalia kotedžo turėdamas mažą žemės plotelį, pats pradėjau užsiimti gėlių ir krūmų sodinimu. Mane pradėjo traukti prie žemės. Viena svajonių, kai baigsis karjera, užsiimti ūkininkavimu. Galvoju auginti daržoves, nes manau, kad užsiimti gyvulininkyste būtų sunkiau. Tokios mintys vis dažniau. Kol kas užsiimu gėlėmis, gėlynais, krūmais, šilaauogėmis, pernai pasisodinau vyšnią, trešnę ir slyvą. Gal pribręsiu ir kokiam šiltnamiukui kampely.“

„Esu linkęs palaikyti jaunus ūkininkus“

Visos S. Maslobojevo darbo savaitės mityba – dietinė, maistu pasirūpina viena įmonė. Tačiau sportininkas sako būtent iš ūkininkų besistengiantis pirkti mėsą savaitgalio kepsniams. „Manau, sunku labai tiksliai sukontroliuoti, kur tas maistas švarus ir geras. Yra tokių ūkininkų, kurie dirba tik dėl pinigų ir stengiasi kuo greičiau tą gyvūną užauginti bei parduoti. Anksčiau, kai sakydavo, kad maistas iš lietuviškų ūkių, atrodydavo, kad čia yra kokybė, – mintimis dalijasi Sergejus. – Dabar vis labiau negali žinoti, kaip tas gyvūnas ar, tarkime, daržovės auginami. Juk visur veikia žmogiškasis veiksnys. Manau, kad ir tarp ūkininkų yra visko.

Kai prekybos centrai iš didelių ūkių ima dideliais kiekiais mėsą, tai ji ir atrodo pigesnė. Smulkiesiems ūkininkams brangiau išlaikyti ir išauginti savo gyvulius.

Savaitgaliais mėsą perku tik iš ūkininkų. Turime pažįstamų, iš kurių perkame vištieną, iš kitų – jau brandintą jautieną. Tačiau nėra taip, kad būtų tik vienas taškas, kur mes apsiperkame. Aš esu žmogus, kuris mėgsta eksperimentuoti.

Esu linkęs palaikyti smulkųjį verslą, ypač jaunus ūkininkus, kurie tik pradeda, mato šiame darbe prasmę. Smagu, kad vis atsiranda mažųjų verslų. Manau, kad mūsų visų atsakomybė juos palaikyti ir paskatinti.“

„Disciplinuoti darbštuoliai pasiekia geriausių rezultatų“

S. Maslobojevas šiuo metu pats sportuoja aktyviai, tad netreniruoja nei suaugusiųjų, nei vaikų grupių, veda tik individualias treniruotes. Paklaustas, ko reikia sportininkui jis visų pirma pabrėžia discipliną.

„Talentas gali atsiskleisti greitai, bet be disciplinos nieko nebus. Iš laiko perspektyvos matyti, kad tik disciplinuoti darbštuoliai pasiekia daug geresnių rezultatų negu talentai. Psichologinis pasirengimas irgi labai svarbus: kaip tu moki susitvarkyti su jauduliu, su baime, su nepasitikėjimu. Kas turi stipresnę psichologiją, tas dažniausiai ir laimi, kai kalbame apie aukščiausią lygį“, - teigia kovotojas.

Sergejus teigia, kad ir jam būdavo sunku po sėkmingos kovos nusilenkti, prisistatyti miniai, stengdavosi nuleisti galvą. Kovoti drąsos netrūko, o štai priimti džiaugsmo šūksnius buvo sunku. Vis dėlto pavyko išspręsti ir šį iššūkį padedant šeimai, pasitelkus knygas, kvėpavimo pratimus, meditaciją, minčių nuraminimą. „Tai man padeda susitvarkyti su psichologine būsena per varžybas,“ – sako žinomas sportininkas.

Paklaustas, ar pastebi provincijoje ir didmiesčiuose sportuojančiųjų skirtumus, Sergejus atviras - niekada taip neskirstė.

„Man visi žmonės yra lygūs. Mano užsiėmimai yra skirtingi. Visi žmonės nori gerai gyventi, siekia laimės, – teigia kovos menų sportininkas. – Provincijos žmonės šiek tiek paprastesni, mėgaujasi tuo, ką turi, ir tai vertina. Didmiesčių žmonės gal labiau pripratę prie komforto ir nesistengia iš jo išeiti. Dažnai sutinku jaunimo, kuris ateina pasportuoti pas mus į klubą. Tarp jų yra ir išlepusių, ir tingių. Tik vienetai susiformuoja kaip atletai, norintys kažką pasiekti, ne tik atrodyti „kietai“ nuotraukoje su bokso pirštinėm. Tam reikia darbo, laiko, užsispyrimo ir noro. Bet ne visi tai turi“.

MŪ inf.