Režisierius Raimundas BANIONIS yra sukūręs vaidybinius filmus „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, „Mano mažytė žmona“, prieš porą metų ekranuose pasirodė drama „Purpurinis rūkas“.

Taip pat R. Banionis režisavo nemažai dokumentinių filmų, spektaklių, televizijos serialų, tarp jų ir „Naisių vasarą“. Šiuo metu režisierius Rygoje vienos Latvijos televizijos užsakymu filmuoja serialą „Tunelis“.

Gimęs ir augęs Panevėžyje R. Banionis prisimena vaikystės vasaras pas giminaičius Joniškio rajono Mindaugių kaime ir Raudėnuose, netoli Kuršėnų.

„Kai vasaras leisdavau kaime, visko būdavo: atsimenu lakstymą po javus, kaip mes, vaikai, dūkome, rugius išmindėme ir velnių už tai gavome. Atmenu, kaip smagiai važinėdavome arklių traukiamais vežimais, kaip šienapjūtės darbai, tvarto statybos vyko. Tai buvo kolūkių laikai, kaimą mačiau, žinau ir kuo jis skiriasi nuo dabartinio, tačiau tikrai nedrįsčiau savęs vadinti kaimo žinovu“, – kalbėjo režisierius.

Daugiau nei 15 metų Raimundo ir Violetos Banionių šeima turi sodybą Trakų rajone, prie Vilkokšnio ežero, netoli Rūdiškių. Pastaruosius kelerius metus būtent ši sodyba yra jų nuolatinis būstas, į butą Vilniuje tik retkarčiais užsuka.

Pasak Raimundo, kaime gyvena ir miestiečių, turinčių čia sodybas, ir tikrų kaimiečių. Šeima bendrauja su vos už puskilometrio įsikūrusiais ūkininkais Jonu ir Galina Kasperavičiais, kurie dirba žemę, turi kelis traktorius, augina gyvulių, paukščių. Iš jų Banioniai perka pieno, kitų žemės ūkio produktų

„Mes irgi turime žemės prie ežero, ten pievos, o prie namų žmona augina gėlių, prieskonių, uogų, turime sodą. Darbų yra... Kaime, kai gyveni, vinį įkali ir jautiesi kažką padaręs. O mieste toks, atrodo, esi laikinas... Kažkoks bendrabutinis buvimas, kol dirbi. Dabar gyvenu Rygoje, čia praleisiu 8 mėnesius, dėl karantino sunku kur išvažiuoti. O kaime kad ir ką padarai, matai rezultatą. Kaime nėra laikinumo jausmo. Man tas labai patinka.

Su ūkininkais, kitais kaimo žmonėmis susitinkame ir bendruose renginiuose. Jau keleri metai bendruomenė vienoje iš Žuklijų kaimo sodybų – Dalgedų – rengia Agotos duonos šventę. Tikra kaimiška vakaronė, ne iš viršaus „nuleista“, o patys su malonumu susirenkame, žmonės susineša maisto, gražias liaudies dainas dainuoja Tiltų ir kitų kaimų moterys“, – apie gyvenimą kaime dėstė R. Banionis.

Ar kaimo tema Jums, kaip kūrėjui, artima?“

„Kūryboje man kaimo tema nėra artima, juk aš mieste gimęs, augęs, o kaime kaip atvykėlis esu. Tai ne tas pat, kai visą gyvenimą kaime praleidi. Žinoma, Lietuvos kraštovaizdis: pievų, ežerų, laukų, kalvų, miškų grožis sukelia daug minčių. Man tie vaizdai yra grožio etalonas. Ne industrija, ne daugiabučiai, ne mūras, o kaimo peizažas.

Dabar daugelis Lietuvos ūkių labai gražūs. Grįžta ne tokie standartiniai, kaip anksčiau buvo gyvenvietėse statomi namai, o atskiros kaimo sodybos. Šiaurės Lietuvos ūkininkų sodybos, Pasvalio, Joniškio rajonų, kur turtingesnės žemės, tikrai gražiai atrodo. Mano suvokimu, tai – mūsų šalies įvaizdis, o ne kokia Šeškinė ar Karoliniškės“,– sako R. Banionis.

Kas, Jūsų manymu daro didžiausią įtaką visuomenės nuomonei apie ūkininkus, žemės ūkį?

„Nesiimu vienareikšmiai pasakyti, nes ir kaime yra girtuoklių ir yra dirbančių, visai negeriančių ūkininkų, darbščių žmonių. Tikrai nedrįsčiau suteikti vieną atspalvį visiems. Visose gyvenime srityse yra ir gero, ir blogo, yra niekšų ir yra padorių žmonių.

Man kaimas pirmiausia – tai žmonių, ūkininkų kaimas, kurie dirba, važiuoja, tvarkosi.

Kaip suprantu, žmonės daro tai, kas jiems reikšminga ir naudinga. Svarbiausia, kad būtų galima sudaryti sąlygas, kad jie naudingai dirbtų sau ir mums visiems. Juk žmogus toks sutvėrimas, jį įspraudi į kampą, o jis randa plyšį, išsisuka.

Manau, kaimui reikėtų padėti, išsirinkus kelią, jam reikėtų padėti tą kelią eiti, plėtoti. Tai ne 100 eurų problema, tai valstybės politika, tai ir produkcijos supirkimas, ir platinimas, pardavimas ir kita.

Dabar kaimas, kaimiečiai neatitinka senojo įvaizdžio: važiuoja į kitas šalis ilsėtis ir gimines Londone ar kur kitur užsienyje lanko. Problema jiems išvykti – gyvuliai, nes karves melžti reikia, gerai, kai vaikai ar kiti žmonės tuo pasirūpina. Manau, ir čia reikėtų rasti būdų, kaip jiems padėti, Europa irgi taip panašiai dirba, gyvena“, – sako režisierius.

Labiausiai prie kaimo prisilietėte režisuodamas televizijos serialą „Naisių vasara“, kur rodyta daugiausia pozityvioji gyvenimo pusė. Dabar, jei kas pasiūlytų kaimo tematiką, ar imtumėtės kažko panašaus?

„Ne vien kaimo tematika yra problemiška, svarbiausia, kad kuriant reikia remtis literatūra, rašytojų kūriniais, dramaturgija. Negalima pagal vieno žmogaus supratimą daryti istorijos, negalima vien teigiamą filmą kurti.

Nenoriu labai leistis į smulkmenas, bet „Naisių vasaros“ serialo mecenato pozicija buvo kategoriška: jokio blogumo, vien tik gerumas. Taip neteisinga, nes ir blogio yra, ir gyvenimas sudėtingesnis, negu jis suprato.

Manau, dėlto ir daug kur kitur jis „užsirovė“, nes gyvenimas yra sudėtingas dalykas. Nuspręsti, kaip bus, labai primityvu, neperspektyvu. Jeigu būtų buvę gyvenimiškiau, tai serialą būtų buvę ir smagiau daryti, ir smagiau žiūrėti.

Man reikėtų, kad būtų žmonių istorija, kad būtų gera žmogiškoji istorija, o kad veiksmas kaime vyktų – gerai, jokių problemų. Žmogiškoji istorija, žmonių likimai  – tai meno objektas“, – kalbėjo žinomas lietuvių kino režisierius R. Banionis.

MŪ inf.