Kaunas. Saulė sugrįžo ir dienos ilgėja, tačiau žiema dar gali parodyti savo dantis. Sausio 25-oji – Šv. Povilo diena, Krikštai, Kumeliuko krikštynos, Kirmėlinė – liaudyje laikoma pusiaužiemiu (viduržiemiu). Be to, tai ir pokalėdinis mėsėdžio, arba mėsiedo, laikotarpis, trunkantis iki Užgavėnių.

Šiuo metu daugiausia vykdavo piršlybų, jei spėdavo – tai ir vestuvių. Iš šios dienos oro spręsdavo apie antros žiemos pusės orus.

Per Krikštus būdavo susilaikoma ir nuo kai kurių darbų tam, kad vasarą nebūtų patiriama nuostolių: jei verpsi, kandžių vikšrai vilnas sugrauš; jei veši iš miško malkas, parsiveši kirminų, ir jie paskui nuo lubų kris ant stalo.

Nors tą dieną buvo manoma, kad geriau nedirbti, bet per visą mėsiedo laikotarpį moterys stengėsi priausti įvairių drobių ir susikrauti kraitį.

Ant kurio šono versis barsukas?

Liturginiame kalendoriuje ši diena skirta paminėti pirmųjų krikščionių persekiotojo Sauliaus stebuklingam atsivertimui. Staiga pamatęs jam apsireiškusį kelyje Jėzų Nazaretietį, jis tampa uoliu jo skelbėju, žinomu apaštalo Pauliaus (Povilo) vardu.

Kaip teigia etnologai, atsivertimo motyvas ryškus ir liaudies tradicijose. Žiemos miegu miegoję gyvūnai: pavyzdžiui, ežys, meška, barsukas tą dieną atsibunda. Jei šviečia saulė, išsigąsta savo šešėlio, smunka atgal į olą, tačiau ant nugulėto šono miegas bus prastas, tad ir sniegas greitai susmegs – bus ankstyvas pavasaris.

Jei oras apniukęs, pasivaikščioję po mišką ir pripėdavę, kietai įminga ant kito šono, vadinasi, pavasario sulauksime negreit, jis bus vėlyvas ir šaltas.

Iš sausio 25 dienos oro buvo spėjama ne tik apie pavasarį, bet ir apie antrąją žiemos pusę. Spėliota taip pat iš tos dienos vėjo: ,,Jei per šventą Povilą vėjas, tai bus didelės sumaištys tais metais, jei debesuota – daug žmonių mirs, jei giedra – bus geri metai.“

Dar liaudis sakydavo, kad nuo pusiaužiemio pradeda balti beržų tošis, o gaidys gaudo nuo stogo lašus.

Be to, manyta, kad šią dieną atgyja gyvatės ir iš girių šliaužia į namus, avilyje pradeda vaikščioti bitės. Todėl kai kur Šv. Pauliaus atsivertimo diena dar vadinta Kirmėline, Kirmių diena ir Krikštais.

Mokslininkai randa sąsajų su senovine pagoniška švente, kai prie vaišių stalo buvo kviečiami naminiai žalčiai, kad paragautų visų valgių ir taip juos palaimintų, kartu palaimindami žmonių naujųjų metų darbus ir jų vaisius. Vadinasi, Krikštai turėję būti metų pradžios šventė.

Graudulinės arba Grabnyčios

Vasario 2 d. minima Grabnyčių (Gramnyčių) arba prosenovinė Perkūno diena. Dar ji vadinta Graudulinėmis. Ir iš Grabnyčių dienos spėti orai: Jei Grabnyčiose išėjęs gaidys atsigers (bus šlapia), tai per Jurgį (04.23) veršis prisiganys. Šią dieną yra liejamos, t. y. sukamos ant vadinamojo lanko, ir vėliau nešamos šventinti žvakės. Etimologiškai dienos pavadinimas yra susijęs ne su „grabu“, bet su žodžiu „griaudėti, griausti“ (grom, lenkiškai gromnice).

Tą dieną taip pat buvo šventinama namų ugnis, aukojamos aukos dievaičiui Perkūnui.Tikėta, kad graudulinės žvakės gali apsaugoti namus nuo žaibų, laukus nuo ledų, o žmogų nuo perkūnijos ir ligų. Graudulinę žvakę uždegdavo ir statydavo ant lango, užslinkus audros debesims ir pradėjus griaudėti Perkūnui.

Pradedant statybas, gabaliukas graudulinės žvakės buvo paslepiamas pirmo vainiko sankirtoje. O suvalkiečiai, sakoma, grauduline žvake net aitvarą, kuris nešdavo gėrybes klėtin, prisiviliodavo.

Žvakių liejimas nelengvas darbas

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Turizmo ir informacijos skyriaus vyr. specialistė, tautodailininkė, žvakių liejimo meistrė Laima Saviščevienė pasakojo, kad senovėje žmonės žvakes liedavo tik Grabnyčių dieną.

„Kiekvieni namai per Grabnyčias visiems metams prisiliedavo natūralaus vaško žvakių, – teigė L. Saviščevienė. – Bites ir laikydavo tam, kad turėtų pagrindinių reikalingų produktų: medaus, vaško, pikio, bičių duonelės vaistams. Bitukės sunešdavo žmonėms, ką galėdavo geriausia. Siūlas dagčiui, žinoma, buvo naudojamas tik lininis.“

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Turizmo ir informacijos skyriaus vyr. specialistė, tautodailininkė Laima Saviščevienė turistams rodo, kaip senoviniu būdu liejamos žvakės

Anot žvakių liejimo meistrės, procesas buvo sudėtingas ir ilgokas. „Ant krosnies čigūniniame (ketaus) puode iššutindavo burokus (bacvinius), jie garuodavo, savo karščiu ištirpdydavo vašką ir leisdavo jam nesustingti ilgesnį laiką. Krosnys buvo su virykle (plyta). Aš ir dabar dar tokią krosnį turiu, – juokiasi L. Saviščevienė. – Kai reikia tikriems svečiams parodyti ir išlieti žvakę, ten ir lieju, su vaikučiais mes liejame ant elektrinių viryklių.“

Moteris dalijasi, kad Dzūkijoje ir dabar stengiasi gyventi pagal gamtą. Vasarą – žolynų, grybų ir uogų rinkimas, žiemos vakarais – audimas, puošybos elementų, pvz., iš šiaudų, gaminimas, žvakių liejimas.

Paklausta, kiek dabartiniai žmonės laikosi Grabnyčių tradicijų, L. Saviščevienė teigia, kad Dzūkijos nacionalinio parko specialistų pastangomis rengiami mokymai, šventės, lankytojai supažindinami su tradiciniais amatais. „Žmonėse jau nelabai išlikusios tradicijos, gal kažkur kaime močiutė viena kita puoselėja, bet tai ne masinis, o pavienis reiškinys, – dalijasi patirtimi Dzūkijos parko vyr. specialistė. – Senesnės močiutės jau ir sveikatos nebeturi, nes žvakių liejimas nelengvas darbas. Prie lanko reikia geras dvi valandas nepatogioje pozicijoje išbūti.“

Baigdama pokalbį tautodailininkė pakvietė visus atvykti į Dzūkijos nacionalinį parką, nes šiais 2020-aisiais, Tautodailės metais, ir renginių tam skirta gerokai daugiau, specialistai savo žiniomis taip pat su lankytojais dalinsis intensyviau.

MŪ inf.