Kelmė. Ūkininkai Renė ir Zigmantas Ričkai, vieni pirmųjų Kelmės rajone gavę žemės pagal Valstiečio ūkio įstatymą, pasitraukė iš prekinės gamybos, grįžo gyventi į tėviškę Joniškio rajone, o savo ūkį perdavė vaikams. Trys jaunos šeimos sutelpa po tėvų namų stogu. Po sodybos kiemą bėgioja septynios jaunųjų ūkininkų atžalos.

Dabar tėvų žemėje ūkininkauja sūnūs Darius (nuotr. viršuje) su Žilvinu dukra Karolina su šeimomis. Daugiausia patirties jaunieji ūkininkai perėmė iš tėvų. Dariui teko jos pasisemti ir Vokietijoje. Ten dirbo pieno ūkyje. Vokiečiai samdė jį vienintelį darbininką. Jis kartu su šeimininkais šėrė gyvulius, melžė karves, vairavo traktorių ir kitą techniką. „Darbai buvo taip gerai sustyguoti, kad nejautėme darbo jėgos trūkumo. Viską spėdavome," - mena Darius.

Grįžęs į Lietuvą, Darius kolegijoje mokėsi verslo administravimo, bet kiekvieną savaitgalį gyveno tėvų ūkininkavimo rūpesčiais. Iš jų perėmė ir patirtį, nes visas vasaros atostogas ir savaitgalius plušėdavo ūkyje.

Prieš aštuonerius metus Darius įkūrė savo ūkį. Šalia tėvų gyvulių pradėjo veisti savo bandą. Tėvai padovanojo 18 telyčių. Pats įsigijo 20 karvių. Nuo to ir prasidėjo jo pieno ūkis. Lengvesnės augalininkystės ūkio duonos jų krašte pelnyti neišėjo. Žemės nenašios. Geriau tinka pievoms ir ganykloms.

Šešiolika valandų kasdienio darbo

Šiandien Edita ir Darius Ričkai  valdo 110 ha žemės. Apie 30 ha iš jų nuomoja. Laiko 70 melžiamų karvių ir 44 galvijus. Šiuo metu „Žemaitijos pienui" kasdien parduoda apie toną pieno. Vasarą pieno padaugėja iki 1,5-1,8 tonos.

Pasinaudoję parama ir banko paskolomis, jauni ūkininkai pirko presą, šienapjovę. Neseniai įsigijo dar vieną fermą. 20 metų senumo pastatą teks rekonstruoti.

Edita ir Darius Ričkai draugiškai dalijasi darbais ir stengiasi sutarti su brolio bei sesers šeimomis

Reikėjo atsinaujinti, nes tėvai per dvidešimtį ūkininkavimo metų naudojo rusišką techniką.

„Kol ūkininkausime, tol, matyt, neišbrisime iš skolų, - savo turtais nelinkęs didžiuotis jaunas ūkininkas. - Tenka daug dirbti. Bet pats pasirinkau tokį kelią. Negalėjau gyventi mieste. Man ten oro trūko. O kaime geriausia išeitis  ūkininkauti."

Ūkininkų darbo diena prasideda ketvirtą valandą ryto. Kartu su žmona, turinčią vadybininkės specialybę, eina melžti karvių. Jiems padeda vienintelis samdomas žmogus - melžėja. Po rytinio melžimo tenka išplauti pieno liniją ir imtis namų ruošos. Šeima augina du vaikus.

Popiet melžimo ritualas vėl kartojasi. „Ar tau sekmadienis, ar gimtadienis, ar Joninės, ar Kalėdos, vis vien privalai eiti prie gyvulių.  Jie - svarbiausi, nes mus maitina," - pasakoja ūkininkai, kurių darbo diena trunka po šešiolika valandų.

Ričkų ūkio pievos šalia namų. Banda gali ganytis saugiai

Jų nuomone, kaime įmanoma išgyventi ir neblogai gyventi. Bet turi nuolatos kovoti, kad tavęs neskriaustų biurokratai, pieno žaliavos pirkėjai, trąšų pardavėjai ir visi kiti, su kuriais neišvengiamai persipina ūkininko keliai.

Dalijasi technika ir bendru stogu

Trys jaunų ūkininkų šeimos dalijasi technika, ganyklomis ir pievomis ir bendru stogu. Tėvų namai sutalpina trylika žmonių - šešis suaugusius ir septynias jų atžalas.

Jaunos šeimos sumaniai pasidalijo namų erdves, laukus ir ganyklas. O aptarti bendrų reikalų susirenka pavėsinėje.

Kartu gyvendami jie lengviau susitvarko su darbais. Išleidžia vieni kitus į miestą pramogų ar pailsėti kur tolėliau.

MŪ inf.