Lazdijų r., kovo 27 d. Šutronių (Veisiejų sen.) ūkininkė Vilma Prapiestienė nesutinka, kad pieno ūkis reiškia katorgišką darbą. Pusšimtį melžiamų karvių laikanti moteris suranda laiko ir knygai paskaityti, su vyru Viktoru po svečias šalis pasidairyti, ir laisvalaikio pomėgiams puoselėti.

Vilma ir Viktoras Prapiesčiai ūkininkauti pradėjo 1992 m. kartu su moters tėvais ir broliu, kurie prižiūrėjo pieno ūkį, o jauna šeima  augino kiaules. Tik vėliau, mirus tėvui, Vilma su vyru perėmė ūkį į savo rankas. Šiuo metu jie laiko 49 melžiamas karves, 45 telyčias. Ūkininkai per dieną kooperatinei bendrovei ,,Dzūkijos pienas" parduoda apie 500 kg pieno, per mėnesį - 18-19 tonų.

Dirba  80 ha žemės, iš kurios 25 ha nuomoja. Sėja grūdines kultūras, kukurūzus, dalį žemės užima ganyklos. Patys gaminasi šienainį, silosą, kitus galvijams skirtus pašarus.

Vilma ir Viktoras Prapiesčiai modernizavo ūkį ES paramos lėšomis: įsirengė pieno liniją, nusipirko šaldytuvą, modernios technikos ir būtinų įrenginių. Samdomų darbininkų jie neturi. Melžti karves Vilmai padeda jos mama. „Jai esu labai dėkinga už tai, kad galiu turėti daugiau laisvo laiko, kurį skiriu skaitymui ir rankdarbiams, savo pomėgiams", - sakė Vilma.

Tėvams nudirbti daugelį darbų padeda savaitgaliais iš studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete sugrįžtantis sūnus Andrius. Mamos pagalbininkė - ir abiturientė dukra Viktorija.

Gyvenant gamtos apsuptyje, kur išskirtinio grožio dzūkiškas peizažas su kloniais ir kalneliais, mėlynuojančiais ežerais lyg smuiko stygas virpina širdį, V. Prapiestienei niekuomet nestinga kūrybinio įkvėpimo. Ūkininkė siuvinėja paveikslus, mezga, daro sages,  įvairius papuošalus iš karoliukų, vilnos, odos, šilko. Ji išmoko dekupažo technikos. Gamina ir kolekcinius meškučius Teddi.

Pastaruoju metu Vilma ypač pamėgo kurtiinterjero lėles. Kelerius metus ji sėmėsi žinių ir tobulino įgūdžius penkiuose lėlių kūrimo įvairiomis technikomis kursuose. Taip pat savo patirtimi ir idėjomis su bendramintėmis dalijasi internete. Ūkininkė yra sukūrusi ir savo tinklapį ,,Vienkiemio spalvos". Jame galima pamatyti jos jau  sukurtas lėles, meškiukus, papuošalus, paveikslus, išvysti kūrybos procesą, taip pat daug kitos informacijos. Vilma čia dalijasi ir naminės duonos receptais, nes, jos žodžiais tariant,  kokia gi būtų ūkininkė, jei pati nekeptų duonos.

Ūkininkaujanti menininkė pradėjo kurti papuošalus - gėles iš šilko. Visgi jai labiausiai patinka kurti tekstilines lėles, kur reikia daug fantazijos ir sugebėjimų - kaip lėlę aprengti, ką jai pasiūti, numegzti ar nunerti,  išsiuvinėti.

Lipdant lėlę būtinas ir skulptoriaus talentas. Juk svarbu ne tik tobulai pagaminti kūno dalis, bet ir suteikti lėlės veidui tam tikrą išraišką. Norint padaryti mažytę lėlytę, kurią galėtum kaip sagę įsisegti atlape, reikalingas nepaprastas kruopštumas, juk reikia nulipdyti itin mažas detales: veidelį, rankas, kojas, supinti miniatiūrines kasytes.

V. Prapiestienės kūrybiniuose darbuose užkoduota meilė gamtai, gyvenimo aistra. Tarp sukurtų papuošalų pamatysi rožės, aguonos ir netgi mielo naminio gyvūno, pavyzdžiui, švelniakailės garbanotos avytės, siluetą. ,,Jei neturėčiau kokio nors meniško užsiėmimo, neskaityčiau knygos, jausčiausi labai blogai. Esu nepratusi sėdėti be darbo. Mano rankos visada turi būti kuo nors užimtos. Dažniausiai vienu metu skaitau knygą, mezgu, gaminu lėlę ir gėlę", - juokiasi V. Prapiestienė. Taip nė viena veiklos rūšis nepabosta.

Pasiteiravus, kada  ji visgi sugeba surasti to laisvo laiko ir atsidėti kūrybai, Vilma sako, kad dažniausiai jos laisvalaikis prasideda nuo devintos valandos vakaro, kartais atsiranda atokvėpio valandėlė ir po pietų, prieš karvių melžimą, taip pat savaitgaliais. Ūkininkė jau yra surengusi nemažai savo kūrybos parodų rajono švietimo įstaigose, muziejuose, bibliotekose.

MŪ inf.