Kino ir teatro aktorė, skaitovė, buvusios populiarios humoro grupės „Sal (i) onas Brili (j) antinas“ narė, penkių knygų „Ko nematė žiūrovai“ autorė ir apskritai veikli ir entuziastinga asmenybė Nijolė NARMONTAITĖ į visus reiškinius žvelgia tikėdama gėriu, o kaimo žmonės jai – ypač nuoširdūs, kartais ji net susigraudina gavusi mielų jų rankomis sukurtų dovanų.

Žinoma ir publikos mylima aktorė yra suvaidinusi įsimintinų vaidmenų Šiaulių ir Kauno teatruose, Vilniaus mažajame teatre, „Džiugenos“, Lietuvos nacionaliniame, Žiūrovų teatruose. Vienas jai brangiausių vaidmenų – dramatiškas pasaulinio garso graikų kilmės operos dainininkės Marijos Kalas vaidmuo. Tai jau tapo aktorės vizitine kortele, ir nors spektaklis „Meistriškumo pamoka“ rodomas jau net dvidešimt vienus metusi, salės iki šiol pilnutėlės.

Nijolė garsėja ir kaip linksmų ir šmaikščių programų kūrėja ir atlikėja. Šiais laikais juokas ir gera nuotaika reikalingi kaip niekada, o aktorė šito negaili ir su meile užkariauja žmonių širdis.

Daug gastroliuojate, važinėjate po visą Lietuvą. Kaip manote, ar skiriasi kaimo ir miesto žmonės?

Mažų miestelių, kaimo žmonės nuoširdesni, neišlepinti renginių, išsiilgę spektaklių, bendravimo su menininkais. Ypač po šio karantininio laikotarpio, kai visi buvome uždaryti, negalėjome pasimatyti. Visai neseniai vedžiau renginį Nevarėnuose, miestelyje netoli mano gimtųjų Telšių. Nevarėnai šiais metais tapo Mažaja kultūros sostine. Išsiilgusi važiavau į Žemaitiją ir pajutau, kad ir žiūrovai ištroškę bendravimo, šilumos.

Ir kaimo žmonių dosnumas stebina. Kaimo žmogus neretai gyvena kukliau nei miestietis, yra ir sunkiai besiverčiančių, bet visada išvažiuoji apdovanotas gražiausiomis gėlių puokštėmis iš savų darželių. Būna, kad ir kiaušinių įteikia ar stiklainiuką medaus, kitą kartą sūrį suspaudę ar savo pačių rankomis iškeptą duonos kepalėlį ar pyragą, ir viskas šviežia, kaimiška, tikra.

Tas noras dalytis tiesiog begalinis. Sykį net susigraudinau, kai man dainuojant moteris nusimetė nuo pečių puikų siuvinėtą šalį ir užbėgusi ant scenos apsiautė mane. Tose dovanose tiek šilumos. Kaimo žmonės atviresni, nuoširdesni. Jei jiems juokinga, jie juokiasi iš visų plaučių. Grįžtu visada kupina gerų emocijų.

Daug važinėju po mažus miestelius, ypač kai pristatinėju savo knygas. Kviečia bibliotekos, kultūros centrai, savivaldybės. Pagarbiai lenkiu galvą prieš kaimo žmones, mes visada randam bendrą kalbą.

Gal dėl to, kad pati esate kilusi iš provincijos? Gal tai Jūsų kraujyje?

Telšiai – provincija? Nesakyčiau. Taip manyti gali tik žmogus, kuris niekada tenai nesilankė. Žinoma, tai ne didmiestis, bet kultūrine prasme – rimtas centras, miestas, vertas Žemaitijos sostinės vardo. Čia visada virė kultūrinis gyvenimas, teatrai atveždavo geriausius spektaklius, siųsdavo skaitovus, įvairius meno kolektyvus. Be to, ir pačių telšiškių režisuoti renginiai buvo ir yra aukščiausio lygio.

Telšiuose niekada nekvepėjo provincialumu. Priešingai, Vilniuje gyvendamas žmogus rečiau nueina į spektaklį nei telšiškis, nes kai gyveni mažame mieste, itin džiaugiesi, kai atvyksta teatras, aktoriai, muzikantai. Be to, Lietuvoje atstumai tokie nedideli, kad aš, kai gyvenau Telšiuose, dažnai nulėkdavau į Vilnių „pasikultūrinti“, eidavau į Operos ir baleto teatrą žiūrėti spektaklių. Aplankydavau ir teatrus, ir parodas.

Kai pradėjote studijuoti Muzikos ir teatro akademijoje (tada Konservatorijoje), ar jautėtės kitokia, iš kaimo?

Nelabai buvo, kas patartų, kokias knygas reikia perskaityti, kad galvelėje daugiau košės būtų, taigi gal ir šiek tiek kompleksavau, nes dauguma kursiokų buvo vilniečiai, iš inteligentiškų šeimų. Šnekėjau žemaitiškai, o ne bendrine kalba, dėl to dažnai girdėdavau replikų. Daug kam atrodė, kad žemaičių kalba šiurkšti, o aš, priešingai, ir dabar sakau: ji tikra, konkreti, nenusaldinta ir jokiu būdu ne šiurkšti. Anuomet, žinoma, stengiausi šlifuoti „literatūrinę“ kalbą, bet, gink Dieve, niekada neatsižadėjau vaikystės kalbos. O jei koks žemaitis pradeda su manim kalbėti bendrine kalba, sakau jam: „No baik čė so sava aukštaitiu šnekta.“

Norėdama pasivyti kursiokus, galima sakyti, apsigyvenau bibliotekoje, stengiausi stiebtis ir vytis geriausiuosius. Studijų metais Vilniaus neįsimylėjau, nes neturėjau kada jo pažinti, juk ištisai paskaitos, o kiekvieną laisvą minutę sėdėdavau bibliotekose. Geriausiu atveju, vakare genama smalsumo nulėkdavau į kurį nors teatrą pažiūrėti vaidinimo. Tuo metu visi veržėmės į Jaunimo teatro spektaklius – į tą dar nepažintą, paslaptingą Eimunto Nekrošiaus galaktiką. Kadaise Vilnius manęs nepakerėjo, o dabar čia gyvendama atrandu jį iš naujo ir su kiekviena diena vis labiau įsimyliu.

Grįžkime prie kaimo temos. Ne paslaptis, kad mėgstate gaminti. Renkatės produktus parduotuvėse ar perkate iš ūkininkų?

Apie maisto gaminimą bus šeštoji – naujausia – mano knyga, knygynuose pasirodys liepos viduryje. Mano kalbinti herojai pasakoja ne tik linksmus atvejus iš savo vaikystės ar kokias išdaigas krėtė teatro scenoje, kokių nuotykių patyrė filmuodamiesi, bet ir dalijasi skaniausiais pačių sugalvotais, jų mamų ar močiučių patiekalų receptais.

Žinoma, naminis produktas iš nuosavo ūkio neretai kitoks nei prekybos cente. Jau vien žinodamas, kad neapibarstytas jokiais chemikalais, pasijusi sveikesnis.

Viešėjom pas draugus Onutę ir Staselį jų sodyboje Žemaitijoje. Mums išvykstant, jie įdėjo dar šiltų, ką tik sudėtų vištų kiaušinių. Namie išsikepėm kiaušinienės – visi namai pakvipo. Arba iš Kalvarijos Loreta atveža lauktuvių tokį skanų varškės sūrį, kad pirštus laižysi.

Buckūnuose Vilė ir Virgis visada pasitinka mus su kugeliu, dzūkiškom bandom. Skanesnio kugelio ir spirgų niekur nesu valgiusi. Ir viskas – iš savo ūkio. O Teresės iš Viktarinos braškės turbūt pačios kvapniausios pasaulyje. Apie kaimo žmonių nuoširdumą, o ir darbštumą galėčiau kalbėti iki ryto.

Pas mus namie balkonuose žydi gėlės, vienas iš balkonų paverstas prieskoninių žolelių darželiu. Gaminu salotas, nulekiu į balkoną, pasiskinu gražgarsčių, špinatų, išraunu keletą ridikėlių. Užsimanau šaltibarščių – štai tau savi svogūniukai, krapai, kuriuos ypač mėgstu, viskas po ranka. Suprantama, nei bulvių, nei morkų ar burokėlių balkone neužsiauginsi, bet turime kaime gerų draugų, kurie dažnai „užfundija“ tų gėrybių. Perku daržoves ir turguje, juk reikia ūkininkus palaikyti, bet dažniausiai einu pas babytes, stovinčias su ryšuliukais daržo gėrybių.

Garsėjate kaip ypač aistringa žvejė. Iš kur tas pomėgis?

Mano tetušėlis prisijaukino mane žvejybai. Kai buvau maža, žuvis buvo leidžiama gaudyti ir tinkliukais. Buvau pagrindinė tėtušėlio pagalbininkė rišant tinklus, juos džiovinant, išpainiojant. Bet dažniau žuvį gaudydavom meškerėmis. Negaliu atsistebėti, kad man, mažam vaikui, nebuvo nuobodu valandų valandas žiūrėti į tą spalvotą plūdę. Net užsnūsdavau žvejodama. Galvoju, gal ne ta žvejyba taip viliojo, o greičiau bendravimas su brangiu žmogumi. Tas artumas, galimybė su tėtušėliu pabūti dviese, išsikalbėti, pasvajoti – greičiausiai tai buvo svarbiau nei pati žvejyba.

Dabar žvejoju su kitu mylimu žmogumi – su vyru Paulium. Galime ištisas valandas tylėti nugaras surėmę.

Esame žvejoję Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Fidžyje, Meksikoje, Gvatemaloje, kas antri metai važiuojame į Norvegiją. Visur žvejyba kitokia, visur kitokios žuvys kimba, ir jas pergudraujant reikia vis kitokios taktikos. O tai labai įdomu.

Išstudijuoji vietovę, sužinai, kokios žuvys veisiasi, tada parenki tinkamą masalą, antraip gali kiaurą dieną laukti ir nieko nesužvejoti. Matai, kaip vietiniai vieną po kitos traukia žuveles, o tu lyg ir tą patį darai, bet nekimba. Kol neperpranti subtilybių.

Šiais metais Tenerifėje sūnui Simonui pavyko sužvejoti 230 kg sveriantį tuną. Kad žuvis neįtrauktų į vandenį, net prirakinti sūnų teko. Įspūdinga buvo žvejyba. Žinoma, tuną paleidome.

Anksčiau sakydavo, kad iš kiekvieno inteligento kišenės kyšo plūgas. O kaip dabar?

Iš vienų kišenės plūgas, iš kitų – plunksna, čia kaip pažiūrėsi. Ir gerai, kad kyšo. Vis daugiau inteligentų kraustosi į kaimą, ne vienas įsigijęs sodybą. Jei plūgas nekyšotų, turbūt nesugebėtų nei žolės nupjauti, nei daržų nusiravėti.

Ar pastebite, kaip kaimas keičiasi?

Važinėdama po kaimus pastebiu, kad iš tiesų viskas gražėja. Vienas susitvarkė, gėlyčių pasisodino, takelius smėliuku pabarstė, žiūrėk, ir kiti juo pasekė. Ir tų mėlynanosių apsmurgusių žmogelių, susėdusių aplink kaimo parduotuvę su bambaliais rankose, tikrai mažiau. Aš labai džiaugiuosi pokyčiais. Linkiu, kad visi būtume gražūs ir, svarbiausia, sveiki – ir mieste, ir kaime.

***

Liepos mėnesį, kai išeis knyga, Nijolė Narmontaitė jau suplanavusi, į kokius miestelius, į kokias bibliotekas, kultūros centrus važiuos, tad laukia įdomi vasara. „Ilgokai nesimatėm, tad su didžiausiu džiaugsmu laukiu tų susitikimų. Visiems norisi palinkėti, kad neužgriozdintų galvos nereikalingomis mintimis. Bendraukim ir džiaukimės vieni kitais, nes kas ten žino, kaip bus toliau. Gyvenkim dabartimi, ir kiekviena akimirka tebūnie nepakartojama.“

MŪ inf.