Jurbarkas, rugsėjo 24 d. Savaitgalį Lietuvoje užbaigti pluoštinių linų nuėmimo darbai. Sakydami Lietuvoje, iš tiesų kalbame tik apie jurbarkietės Vilmos Venslauskienės ūkį, kuriame ir yra auginami pluoštiniai linai. Jeigu praėjusiais metais Lietuvoje deklaruota 36,44 ha pluoštinių linų, tai  šiais metais jų belikę tik 8,38 ha. Visi jie - minėtos ūkininkės valdose.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, ūkininkams linus auginti tapo nerentabilu, todėl jie pamažu atsisakė šio verslo. Vienintelė pluoštinių linų puoselėtoja Vilma Venslauskienė sako šios ūkio šakos neapleidžianti dėl tradicijų, o kad nebankrutuotų - augina šaltalankius.

Linų plotai sumažėjo

„Kai vyras paveldėjo šešis hektarus žemės, ėmėme galvoti, ką su ta žeme reikia daryti. Mūsų šeimos draugė dirbo Jurbarko linų fabrike buhaltere, tad pasikalbėjome, paskaičiavome ir nusprendėme auginti pluoštinius linus. Tada ir kaina dar buvo gera, ir subsidijos, galvojome, kodėl nepamėginti. Iš pradžių užsėjome 6 ha, paskui vis daugiau. Vienais metais turėjome net 40 hektarų linų. Prieš dešimtmetį daug kas linko į šį verslą. Gavome paramą, įsigijome traktorių. Atrodė, kad pradžia visai nebloga," - prisimena linų auginimo pradžią ūkininkė V. Venslauskienė.

Pasak ūkininkės, anksčiau žemdirbiai už kiekvieną linų hektarą gaudavo daugiau kaip 1 000 Lt paramą, o dabar vos kelis šimtus litų. „Taip nutiko, nes Lietuva į ES atėjo su labai mažu pluoštinių linų kiekiu, tad ir subsidijas gavome labai mažas, beveiki kaip grūdiniams augalams. O auginant linus reikia daugiau priežiūros, rankų darbo, rūpintis, kad neužgožtų piktžolės, ypač varputis. Daug kainuoja ir trąšos, kurių reikia daugiau nei kitiems augalams. O ir pluoštinių linų derlius imamas ypatingai. Nurovus linus, jie paliekami tris keturias dienas klojėti. Reikia palankų orą išsirinkti, kad tuo metu ir saulė šviestų, ir palytų. Pluoštas dėl permainingų oro sąlygų turi papilkėti, tik tada jį galima apdoroti. Paradoksas, bet kai auginome 40 ha, nurautus linus rišdavome rankomis, o dabar, kai turime vos 8 ha, sukame į ritinius. Aišku, nukenčia lino kokybė, bet rankomis nuimt reikia žmonių. O darbuotojų mes nesamdome, patys savo jėgomis dirbame," - pasakoja ūkininkė.

Derlių priversta sandėliuoti

Kai buvo daugiau pluoštinių linų augintojų, produkciją pirko kinai. Dabar jau nebeperka - mažo kiekio jiems neapsimoka gabenti. Šiuo metu V. Venslauskienė priversta ilgą pluoštą sandėliuoti, tiksliau, parduoti realios veiklos nebevykdančiam ŽŪK „Jurbarko linų verslas", kuriam ji vadovauja ir yra viena iš akcininkų. Minėtas žemės ūkio kooperatyvas šiuo metu vegetuoja, jo sandėliuose laikomi ir perdirbami tik vienos ūkininkės išauginti linai.

Nors derlius šiemet neprastas, linų augintoja sako neįsivaizduojanti, kiek metų užtruktų sandėliavimas, kol prikauptų reikiamą kiekį ilgo pluošto produkcijos, kurią būtų galima eksportuoti. Iš vieno hektaro nuimama 3-5 tonos linų stiebelių. Jeigu orai lietingi, kaip šiemet, pluoštas trūkinėja, tada tenka apdoroti trumpą pluoštą, gaminti spalius ir juos parduoti. Gelbsti tai, kad ūkininkė yra ne tik linų augintoja, bet ir gamybininkė.

Pagrindinė veikla – šaltalankių auginimas

„Ūkį išlaiko šaltalankiai. Mūsų šeima jų auginimu užsiima jau šeštus metus. Iš pradžių tai buvo netradicinis verslas, o dabar tokių augintojų Lietuvoje nemažai. Šaltalankių supirkimo kainos geros, ir priežiūros mažiau negu linams reikia. Aišku, darbo ir čia yra. Šiuo metu kaip tik karpome šaltalankių šakutes, dedame į dėžes ir vežame parduoti ekologišką produktą į Alytų", - pasakoja V. Venslauskienė.

Nepelninga veikla gimdo idėjas

„Linai - tai mūsų paveldas. Pluoštiniai linai Lietuvoje buvo auginami tūkstančius metų, o dabar esame priversti auginti tai, ką remia ir ko prašo ES. Ar neprarasime autentiškumo?" - svarsto vienintelė pluoštinių linų augintoja, atrandanti laiko ne tik ūkio darbams, bet ir idėjoms įgyvendinti. Šią vasarą ūkininkė atidarė įmonėlę, kurioje buvo galima pigiau nei kitur įsigyti lino gaminių. Kai kurie iš jų - pagaminti iš šiose apylinkėse išaugintų linų. Apkeliavo ratą ir sugrįžo.

Pasak Vilmos Venslauskienės, lininiai drabužiai buvo paklausūs vasarą, dabar mažai kas teiraujasi, nebent tie, kas vyksta poilsiauti į šiltesnius kraštus. Naujų lino gaminių ji žada parsivežti pavasarį, kada sugrįš šilti orai.

Prekyba lino gaminiais - ne vienintelė veiklios ūkininkės idėja. Pavasarį vykusioje Jurbarko miesto šventėje ji pristatė edukacinę programą „Lino kelias", surengė lino motyvais dekoruotų kepuraičių ir skrybėlaičių konkursą.

„Jeigu ko nors imuosi, tai darau iš visos širdies ir iki galo. Toks mano būdas. Kol kas tikrai nežadu atsisakyti linų verslo. Galbūt ims ir kažkas pasikeis į gerąją pusę", - pokalbį optimistine gaidele užbaigia V. Venslauskienė, neketinanti ir kitais metais nutraukti draugystės su linais.

MŪ inf.