Utenos r. Dailininkė Aurelija Kairytė-Smolianskienė prieš 11 metų sostinę iškeitė į kaimą, tačiau ūkininkavimą patikėjo vyrui Eventui, taip pat vilniečiui, pagal profesiją statybų inžinieriui projektuotojui, kažkada sodyboje rengusiam alternatyviosios muzikos sambūrius.

Iš pradžių į sodybą Indubakių kaime (Saldutiškio sen.) važiuodavo savaitgaliais, vasarą turėjo avių, kurios laisvai ganėsi aptvare.

Kai pradėjo gyventi nuolat, dar abu bandė dirbti mieste įprastus darbus, vyras sėsdavo prie kompiuterio ir braižydavo, tačiau greitai paaiškėjo, kad vienu metu kurti ūkio ir projektuoti neįmanoma.

Ūkis – ekologinis. Ganosi 45 herefordų ir galovėjų veislės galvijai, apie 150 Lietuvos juodagalvių ir šiurkščiavilniųavių. Taip pat laiko lietuviškų vištiniųžąsų (turi tikslą auginti nykstančių veislių gyvūnus ir paukščius), kalakutų.

Eventas vairuoja traktorių, šienauja ir atlieka kitus žemės ūkio darbus. 2021 m. parengė ir įgyvendino ūkio modernizavimo projektą. Taip pat ūkyje auginamos avižos, vasariniai miežiai, egiptiniai ir raudonieji dobilai, česnakai. Ketina auginti daugiau morkų.

Ekologiniame ūkyje yra 45 herefordų veislės galvijai

Aurelija teigia, kad tiek kaime, tiek mieste yra ir privalumų, ir trūkumų. Mieste aukštos kainos, kaime lengviau, daugiau erdvės, savas kiemas.

Iš pradžių sename neapšiltintame name be būtinų patogumų gyvenusi vilniečių šeima patyrė ne vieną išbandymą, tačiau tai įveikė. Beje, dušas su vonia, be ko miestiečiai neįsivaizduoja gyvenimo, pas juos atsirado tik prieš metus.

Šeima laiko apie 150 avių

Kaime jaučiasi gerai

„Kai atsikraustę nusipirkome vištų, feisbuke pradėjau rašyti tinklaraštį „Avys ir česnakai“, kurio tikslas buvo pragmatiškas – rasti kiaušinių, česnakų ir kitų auginamų daržovių pirkėjų. Tačiau rutina, nuolat rašyti tinklaraštį, kelti nuotraukas ir fiksuoti kasdienius įvykius reikalavo jėgų ir laiko, tad pamažu jį apleidau. Daugiau laiko skiriu tapybai ir žurnalistiniam darbui“, – apie kasdienybę pasakoja A. Kairytė-Smolianskienė.

Ji baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, studijavo Vilniaus dailės akademijoje, vitražą. Kūrybinga moteris gamino ir papuošalus.

Paklausta, ar jai, meniškos sielos žmogui, nesunku kaime, atsako, kad priima viską, kaip yra.

„Taip gyvename ir tiek, man netrukdo burzgianti technika ar iš aptvaro išbėgusios vištos. Žinoma, nepatinka, kad jos iškapsto mano sodintus iš medelyno pirktus augalus, bet čia kaimas – daug kas natūralu. Neturiu savo dirbtuvių, tad tapau virtuvėje“, – kalba moteris.

Štai tokios vištos, kartais iškapstančios A. Kairytės-Smolianskienės sodintus augalus, vaikštinėja šeimos kieme

Aurelija priduria, kad vaikystėje vasaros atostogas leisdavo kaime Rokiškio r. pas tetas, į Vilnių grįždavo nenoriai.

„Mačiau kaimišką buitį, muses. Tai man buvo natūralu, gal todėl ir dabar viską priimu“, – apibendrina moteris, pridurdama, kad ūkio reikalais labiau domisi vyras.

Ji juokiasi, kad ir beveik visą maistą perka parduotuvėje. Tiesa, valgo ir savo augintų avių ar galvijų mėsos. Vištos senos, kiaušinių nededa, tad ir jų perka laukdami, kol užaugs naujos vištaitės.

Paveikslų siužetai – iš vidaus

Lietuvos dailininkų sąjungos narė A. Kairytė-Smolianskienė kaip tapytoja gerai žinoma ir vilniečiams, ir uteniškiams, nes šiuose miestuose rengia parodas. Ji dirba skirtingomis priemonėmis – lieja akvareles, tapo aliejiniais dažais, kuria autorinės technikos darbus.

A. Kairytės-Smolianskienės paveikslo „Lėlyčių šou“ dalis. Tušas ir akvarelė

Aurelijos kūrinių yra įsigiję užsienio šalių meno kolekcininkai. Darbų yra Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose,Rumunijoje, Tailande, Vokietijoje. 2022 m. tapybos darbų paroda „Žemė, kur karo nebus“, surengta Utenos apskrities vyriausiame policijos komisariate.

Daug kam atrodo, kad jos paveikslai kaip pasakos. „Taip negalvoju, bet sutinku, kad siužetas nerealistinis. Nesureikšminu siužetų, manau, svarbiau simbolika. Atsisėdi prie tuščios drobės ir galvoji, ką pavaizduoti.

Paveikslo „Veidrodyje“ detalė. Tušas ir akvarelė

Kai pradedi darbą, reikia laikytis rutinos. Aliejinių dažų kūrinys greitai negimsta, be to, ilgai džiūsta. Kartais į galvą ateina mintis, kurią pavaizduoju pagal save. Kartais važiuoju į Vilnių traukiniu ir matau, tarkime, raudonus obuolius ant nuogos šakos, tada nutariu juos nutapyti, šalia atsiranda figūrų, kažkoks siužetas“, –mintimis dalijasi A. Kairytė-Smolianskienė.

Įkvėpimo šaltinis – pats gyvenimas, vidinis pasaulis, emocija. Į klausimą, ar buitis netrukdo kūrybiniam pradui, tapytoja atsako, kad svarbu turėti darbo režimą.

Paveikslas „Užuovėja“. Tušas ir akvarelė

„Specifine kaimo buitimi neužsimu, varškės nespaudžiu, – juokiasi tapytoja. – Bet kiti rutininiai darbai tiek mieste, tiek kaime vienodi, reikia juos atlikti, susidėlioti dienotvarkę. Labiau trukdo susikaupti feisbukas ar naujosios technologijos, kurias kartais tiesiog išjungiu.“

Šeimoje auga du paaugliai berniukai: Benediktui trylika, Jonui – šešiolika metų. Kai buvo mažas, Jonas, paklaustas kuo bus, sakydavo, kad ūkininku-dailininku.

Dabar taip nemano, nesiveržia prie ūkio darbų, tačiau abu sūnūs padeda tėčiui, kai prireikia talkos, tarkime, tveriant aptvarą. Benediktui labai patinka visi gyvūnėliai.

„Kaimas vaikams duoda santykį su gyvūnais, leidžia pajusti bendrystę, juk vaikai mokosi stebėdami jų elgseną. Čia gamtos kaitą jaučia labiau nei mieste, supranta, kaip atsiranda maistas, kad iš pradžių reikia užauginti gyvulėlį“, – teigia Aurelija.

Taigi taip, atrodytų skirtingų ir nesuderinamų užsiėmimų turinti šeima, darniai sugyvena su savo mintimis, pomėgiais, darbais ir aplinka.