Vilkaviškio r. Gižų parapijos klebonas Virginijus Vaitkus jau 9 metus turi vynuogyną. Sprendimą auginti šias uogas, kaip pats sako, greičiausiai lėmė gyvenimas Italijoje. Be to, laisvo laiko vis tiek yra, tad šia veikla užsiima dar ir dėl to, kad neužkluptų nuobodulys.

„Labai Italijos vynuogynai įsiminė, ten jie kaip Suvalkijos kviečių laukai. Nesibaigia – tarsi jūra. Grožėdavausi, kartais užsukdavau pas ūkininkus, kurie tas vynuoges puoselėja. Tikriausiai dėl to ir nusprendžiau Lietuvoje auginti būtent jas“, – atskleidžia dvasininkas.

Jau tapęs Gižų parapijos klebonu, nuvyko į Italiją ir ten nusipirko daugiau nei pusšimtį itališkų veislių vynuogių daigų. Juos parsivežė į Lietuvą ir pasodino prie klebonijos.

„Vynuoges auginti gana sunku: reikia įrengti tarsi augimo kopėčias ir giliai įsodinti. Tačiau pasirinkau nekokią vietą – užpūsdavo šiaurinis vėjas. Tad teko persodinti. Dalis itališkų nušalo, bet Lietuvoje pirkau veislių, tinkamesnių mūsų šalies klimatui. Dabar itališkų vynuogių mažiau“, – aiškina dvasininkas.

Augina įvairių veislių, pavyzdžiui, Barbera (šias parsivežė iš Italijos), Merlot. Iš uogų spaudžia sultis, jų duoda ir parapijiečiams, kad nereikėtų pirkti.

Reikia stengtis nenuleisti rankų

V. Vaitkus žino, kad ūkininkams dabar nelengva (labai brangsta trąšos, augalų apsaugos produktai, kuras), nes parapijoje jų nemažai, vienas giminaitis taip pat dirba žemę – augina kelis šimtus kviečių ir cukrinių runkelių hektarų.

Tad Gižų klebonas sako, kad svarbiausia nenuleisti rankų ir toliau sėti grūdą.

„Šiemet labai brangios trąšos, žinau, kad ūkininkams sunku, bet reikia tikėti, ypač prieš šv. Velykas, jog po metų ar dviejų sunkumai baigsis.

Galbūt bus mažesnis pelnas, bet žemę vis tiek reikia saugoti ir mylėti. Svarbiausia – nenusiminti ir nenuleisti rankų, nes žemė yra bendri visų mūsų namai. Ji duoda gyvenimą ir vaisių“, – sako jis pridurdamas, kad Dievas palaimins ir derlius bus ne ką prastesnis nei praėjusiais metais.

Be to, priduria klebonas, net jei trąšų ūkininkai turi mažiau ir gresia menkesnis derlius, reikia įvertinti teigiamus dalykus – užauginta produkcija bus ekologiškesnė, nors ir mažesnė.

Kalbėdamas apie žemdirbius užklupusius sunkumus V. Vaitkus prasitarė, kad ir pačiam auginti vynuoges ne visada sekasi gerai – išbandymų kyla nuolat, tik jie gerokai menkesni nei Lietuvos ūkininkų.

„Vienais metais, kai žydėjo vynuogės, buvo labai šalta, tad negavau beveik jokio derliaus. Bet jų neiškirtau, kantriai laukiau kitų metų – saulė pašvietė dažniau, šalnų buvo mažiau, tad uogų užaugo daugiau“, – pasakoja dvasininkas.

Vynuogės – ne vienintelė V. Vaitkaus sąsaja su žemės ūkiu. Jo tėvai vaikystėje turėjo 60 a žemės, kurioje sėdavo javų. Tad duonos ir įvairių kepinių netrūkdavo.

Be ūkininkų mes – niekas

Klebonas negaili gerų žodžių ūkininkams. Visada juos palaiko, per šv. Mišias stengiasi pagirti ir paskatinti toliau eiti pasirinktu keliu.

„Kristus įsikūnijo į duoną, tad be ūkininkų, kurie sėja grūdus, Dievas nebūtų atėjęs į šią Žemę. Ūkininkų tarnystė labai svarbi – be jos mes nieko negalime.

Jų vaidmuo, galiu pasakyti, net didesnis nei mano – kunigo. Nieko negalėčiau padaryti, jeigu ūkininkai neužaugintų duonos. Negalėčiau netgi šv. Mišių paaukoti. Nei Velykų, nei Kalėdų, nei jokių kitų.

Žemdirbių darbas be galo sunkus. 7 val. ryte jie jau sėja, sodina, laukuose važinėja su traktoriais, o aš tokiu metu dar tik keliuosi, nieko reikšmingo neveikiu – tik kavą geriu ir meldžiuosi.

Dievas tikrai sutiktų, kad žemdirbių pašaukimas svarbiausias. Jeigu nepasės cukrinių runkelių, neturėsime cukraus, neužaugins kviečių ir rugių – nebus duonos ir pyrago“, – sako dvasininkas pridurdamas, kad labai didžiuojasi ūkininkais.

Svarbiausia – likti žmogiškiems

V. Vaitkus jau 37 metus tarnauja bažnyčiai, tiki pomirtiniu gyvenimu, todėl nebijo karo.

„Jei karas prasidėtų ir pas mus, neišvykčiau iš Gižų. Likčiau su parapijiečiais. Niekur nebėgčiau, nebent į bažnyčios rūsį, jei pradėtų daug bombų kristi. Pasikviesčiau ir tikinčiųjų.

Reikia neprarasti žmogiškumo. Žinoma, tai, kas vyksta Ukrainoje, nežmogiška. Ten nebėra šio jausmo, bet viskas tik dėl gobšumo. Šioje šalyje gausu naudingųjų iškasenų, kurias okupantai nori pasiimti.

Reikia turėti vilties – juk ne be reikalo sakoma, kad ji miršta paskutinė. Koncentruotis į dvasines, o ne materialias vertybes. Ypač dabar, kai tuoj švęsime šv. Velykas. Tokiomis aplinkybėmis svarbu išsaugoti broliškumą, pasitikėjimą ir vienybę.

Nereikia pasiduoti baimei. Biblijos skaitiniai visada moko nebijoti. Kartais ir aš būgštauju. Per karantiną galvojau, kaip išlaikyti bažnyčią, juk nebuvo lėšų net elektros sąskaitai apmokėti. Bet vis sau kartodavau: „Klebone, nebijok, žmonės tikrai padės“. Ir iš tikrųjų – pagelbėjo, į sąskaitą pervedė auką. Tada klausiau savęs, kodėl bijojau?

Biblijoje daug kartų skatinama nesibaiminti. Reikia įsiminti šiuos žodžius“, – viltingai sako klebonas pridėdamas, jog šis sunkus laikotarpis ir pamoko – verčia susimąstyti apie esminius dalykus.

Margučių puošybos ypatumai

Gižų klebonas sako, kad Velykos – didžiulė šventė, skelbia Kristaus prisikėlimą. Tad jai reikia ruoštis.

„Kai buvau vaikas, mama kiaušinius margindavo senoviškai – vašku. Labai dailiai mokėjo tai daryti, nes buvo menininkė. Bet nė vienas vaikas šio meno neišmoko. Taip pat juos margindavo geležies rūdimis, medžių žievėmis.

Dažniausiai kiaušinius dailindavo mama, bet mes jai padėdavome: rinkdavome juodalksnių žieves, rūdis. Tai mums, vaikams, prieš šv. Velykas būdavo svarbus darbas. Labai ruošdavomės šiai šventei“, – prisiminimais dalijasi dvasininkas.

Dabar jis prieš šv. Velykas kiaušinius margina natūraliu būdu – svogūnų lukštais. Apvynioja juos tvarsčiu ir mirko lukštų nudažytame vandenyje. Kartais, kaip pats juokauja, nusirita iki žemiausio lygio – kiaušinius apklijuoja lipdukais, bet taip daro retai.