Kaunas. Po rugsėjo pradžioje baltų minimos Sėmenės, kuomet prasideda žiemkenčių sėja, praėjus beveik 20 dienų, kai grūdai po žeme jau būna ne tik išbrinkę, išleidę šaknis, bet ir sudygę, rugsėjo 29-ąją senojoje baltų kultūroje buvo švenčiamos Dagos (Dagotuvės) – dygimo šventė. Atėjus krikščionybei Dagotuves pakeitė Mykolinės, švenčiant Šv. arkangelo Mykolo dieną.

Senoji žodžio „daga“ reikšmė yra susijusi ir su dygimu (sužaliavusiais žiemkenčiais), ir su branda, ir su derliumi. Senoji patarlė sako: „Kokia vaga, tokia ir daga.“ Vadinasi, kaip įdirbsime žemę, tokio ir derliaus rudenį sulauksime. Taigi, Dagotuvės – ir darbų laukuose pabaigtuvės.

Sakoma, kad artėjant žiemai, kurią javai turės iškentėti, per Dagotuves jie pašventinami ir atiduodami patamsių viešpatystės dievams. Be to, sakralią reikšmę turėjo ir ugnis, kuri iš alkakalnių ir piliakalnių būdavo parnešama į namus, į jaują (klojimo dalis arba atskiras pastatas, skirtas javams, linams, kanapėms džiovinti). Taip minėti dievai Gabjauja, Jagaubis. Gabjauja yra pati ankstyviausia matriarchato laikų jaujos ugnies deivė, tos ugnies globėja, o Gabjaujis bei Jagaubis atsirado vėliau, kai moteriškos dievybės neteko ankstesnės reikšmės.

Su jaujos ugnimi artimai susijusi ir deivė Javinė, globojusi klojime sukrautus javus. Matas Pretorijus aprašė Gabjaujos garbinimą (jai aukodavo gaidžius) per kūlimo pabaigtuvių šventę. Gabjaujis, anot jo, yra jaujos, javų ir ugnies dievas.

Latviai panašiu metu švenčia Jumio šventę. Jumis – tai derliaus dievybė, užtikrinanti skalsą, laimę, gerovę. Prūsai šventė Kurkio, derlingumo ir vaisingumo dievybės, šventę – derliaus pabaigtuves.

Atėjus krikščionybei Dagotuves pakeitė Mykolinės, švenčiant Šv. arkangelo Mykolo dieną. Žemaitijoje (arčiau pajūrio), Biržų, Pakruojo kraštuose dar ir dabar galima rasti šv. Mykolo figūrėlių su svarstyklėmis ir trimitu, išpjautų iš skardos ir pritvirtintų tradicinių kryžių viršūnėse kaip vėtrungėlė. Kai kuriuose kraštuose Mykolinės vadintos ir Vėjų diena.

Iš šios dienos oro žemdirbiai spręsdavo apie žiemą. Jei tądien iš ryto pučia vakarų vėjas, žiema bus permaininga, su atlydžiais, jei pietų – šilta ir švelni; jei pučia rytys – žvarbi; šiaurys – snieginga. Giedra per Mykolines rodydavo būsiant itin šaltą žiemą.

Kaip jau rašėme anksčiau apie Lyges, dėl įvairių amžių šaltinių skirtingo švenčių traktavimo, be to, kalendoriaus pasislinkimo per 2-3 dienas, kai kurių senųjų baltų švenčių apeigos ir papročiai susiliejo, kartais sunku atsekti, kuri konkrečiai šventė minima. Tad Dagotuvės darniai įsipina į derliaus pabaigtuvių tradicijas.

Tai liudija ir Žemaičių Naumiestyje ketvirtus metus gražiai švenčiama Mykolinių ir rajono ūkininkų šventė. Apie ją sutikusi papasakoti Žemaičių krašto etnokultūros centro etnologė Adma Baltutienė sakė, kad tarpukariu Žemaičių Naumiestyje Mykolinių laikotarpiu vykę dideli turgūs. Siekdami tęsti tradicijas ir labiau atsigręžti į žemdirbiškąją praeitį, susieti su etnologija, jie ėmė rengti Dagotuves. Tuo metu atnaujintos senosios tradicijos.

„Šventėje pristatydavome Žemyną, aukodavome dievams, deginome šiaudinį ožį, žemėn nupildavome pirmą šių metų darymo alaus šlaką, buvo rengiami paradai. Laikui bėgant, grįžome prie Mykolinių pavadinimo, – apie Žemaičių Naumiestyje vykstantį renginį pasakojo A. Baltutienė. – Tai vienintelė rudenį švenčiama tokia didelė ūkininkams skirta šventė.“

Ji ypatinga tuo, kad visi ūkininkai ir kiti šventės dalyviai renkasi šalia pačiame miestelyje dunksančio Vanagių piliakalnio. Jo papėdėje įsikuria Ūkininkų miestelis. „Šventės vieta suorganizuota taip, kad viskas vyksta tarsi uždarame rate. Ūkininkų miestelyje kiekvienas sektorius prisistato dideliuose savo „kiemuose“: Pieno alėja, Mėsininkų skveras, Sodo ir miško takas (sodininkai, daržininkai ir medžiotojai), Grūdų gatvė. Visi vaišina lankytojus, demonstruoja savo užaugintas, pagamintas gėrybes, – dalijasi šventės smagumais etnologė. – Kas atvyksta pasigaminęs plakatų ar kitaip rodo savo derlių, kas gyvai pasakoja.“

Pačioje šventės pradžioje pusvalandis skiriamas pačioms Mykolinėms, pasakojama apie jas. Šiemet šventė išsiskirs tuo, kad yra skirta Žemaitijos 800-ųjų metų jubiliejui. Jau visus metus miesteliai ir kaimeliai savo pavadinimus rašė žemaičių tarme ir įamžino, kas kaip galėjo: akmenyse, medinėse lentelėse, drožiniuose ir kitur. „Šventėje apdovanosime visus, kurie gražiai žemaičių tarme įamžino savo vietovardžius, – pabrėžė A. Baltutienė. – Tai yra akcentas, kuo mes gyvename.“

Kaip dar vieną gražų Mykolinių ir ūkininkų šventės akcentą, Žemaičių etnokultūros centro etnologė įvardijo kopūstienės virimo varžytuves. Šiemet čia užsirašė dalyvauti 14 komandų, iš jų bus apdovanotos 3, išvirusios skaniausią sriubą. Paklausta, kuo išsiskiria žemaitiška kopūstienė, A. Baltutienė atsakė, kad būtinai joje turi būti mėsos, būtinai paspirgintų rūkytų spirgučių.

Kaip ir daugelyje švenčių, rengiamoje Žemaičių Naumiestyje netrūks tautodailininkų ir amatininkų, o vaikams jie organizuos edukacijas. Viena vaikų mėgstamiausių – įvairių dalykų (pvz., paukštelių) rišimas iš šiaudų.

MŪ inf.