Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena

Kelmė. Septyniolika metų Sibiro tremtyje praleidusi Birutė Pabrėžienė sako, jog šiandien kai kurie gyvenimą keiksnojantys lietuviai galėtų pasimokyti iš tremtinių, kurie išgyveno net sunkiausiomis sąlygomis.

Birutės Pabrėžienės šeimą ištrėmė 1949-aisiais. Tokia ir šeima - keturios moterys: devynerių Birutė, penkiolikmetė jos sesuo, mama ir aštuoniasdešimtmetė močiutė. Tėvas jau buvo miręs. Šeima turėjo didelį namą ir 32 ha žemės Šimaičiuose. Tuo ir prasikalto sovietų valdžiai.

„Močiutė sirgo, gulėjo lovoje. Bet nepasigailėjo. Kelkis, renkis, važiuok! - mena Birutė. - Dar gerai, kad leido pasiimti daugiau maisto. Likusius kumpius mama paslėpė po lova. Prašė nuomininkės, gyvenusios mūsų name, kad vėliau į Sibirą atsiųstų. Kas tau atsiųs..."

Tremtinius vežė traukiniu iki Nižnij Udensko. Kol atvažiuos „pirkliai" leido apsistoti mokyklos pastate. „Mama užkūrė laužą, išvirė sriubos su dešra, kažkur kaime gavo kiaušinių. Sudėjo maistą ant suolelio. Suklaupėm su sese. Meldėmės. Kiti tremtiniai giedojo. Ašaros ritosi skruostais, kąsnis strigo gerklėje - tokios buvo pirmosios mūsų Velykos Sibire."

Paskui dalį tremtinių sunkvežimiais išvežė į taigą. Kitus plukdė valtimis. Birutės šeima pateko į Bogatyr kaimelį. Ten jau stovėjo barakai. Dažytos sienos. Sukaltos lovos. Mat anksčiau gyveno kiti tremtiniai.

Vaikystę ir jaunystę tremtyje praleidusi, Lietuvoje nuomininke savo namuose gyvenusi, Birutė Pabrėžienė nekeikia likimo, atseikėjusio nemažai išbandymų

„Mums skyrė mažą kambariuką, nes laikė maža šeima, - pasakoja B. Pabrėžienė. - Lovos, staliukas ir mažas tarpelis praeiti. Išsitekome. Tik labai vargino blakės. Visais būdais jas naikinome. Mums pasisekė, kad nuvežė pavasarį, ne žiemą. Iš namų buvome pasiėmę lašinių. Prasikapstėme žemės lopinėlį miške. Davė 60 arų. Toks rusas senukas pamokė, kaip kastuvu sodinti bulves."

Mama ir vyresnioji sesuo pradėjo dirbti miške, joms mokėjo algą. Paskui mama su močiute užveisė vištų ir kalakutų. Kiaušinius ir mėsą kaime mainydavo į pieną. Paskui pačios nusipirko ožką. Galop laikė dvi, tris ožkas. Dar vėliau nusipirko karvę.

Dirbo ir devynmetė Birutė. Eidavo rinkti bruknių. Uogos - didelės, juodraudonės. Iš ryto prirenka porą krepšių, pavakare - dar porą. Uogas parduodavo kaime senukams, kurie patys nebenueidavo į mišką. Kartais išmainydavo į maistą.

Su kitais tremtinių vaikais eidavo malkauti. Rinko upės atplukdytus pagalius, iš miško tempė šakas.

Per vasarą paauglė mergaitė turėdavo priruošti šieno visai žiemai trims ožkoms. Raudavo žolę, džiovindavo, paskui sunešdavo namo.

Birutės mokykla buvo už dešimties kilometrų. „Pirmadienį su terbom išeidavome pėsti, šeštadienį pareidavome. Savaitę gyvendavome internate. Reikėdavo nusinešti maisto, nes internate mokinių nemaitino. Buvo virtuvėlė. Patys virėmės."

Baigusi aštuonias klases norėjo stoti į medicinos mokyklą. Svajojo tapti felčere. Bet mama baiminosi tokią jauną išleisti į miestą. Prašė, kad baigtų dešimt klasių. Vėliau mama susisirgo. Reikėjo eiti dirbti. Nepavyko baigti nė tų dešimties.

Medicinos mokykla taip ir liko svajone. Birutė ištekėjo už lietuvio tremtinio. Kai po septyniolikos metų tremties jų šeimą išleido į Lietuvą, Pabrėžos parvažiavo su trimis atžalomis. Lietuvis tremtinys kunigas Vytautas Butkus Sibire juos sutuokė ir ten gimusius vaikus slapta pakrikštijo.

Birutės tėviškėje, Šimaičių kaime, jie rado įsikūrusią kolūkio kontorą, kultūros namus, juose gyveno ta pati nuomininkė kaip ir prieš išvykstant į Sibirą. Namas buvo erdvus. B. Pabrėžienė prašė, kad leistų ir jai apsigyventi savo namuose. Turėjo neįgalų sūnų.

Pavyko išprašyti porą kambarėlių. Bet vienas partinis veikėjas tremtinei priminė: „Gyvenk. Bet negalvok, kad tai tavo namas. Būsi tokia pat nuomininkė kaip ir kiti."

Moteriai pavyko gauti valytojos, paskui hidrologės darbo. Iš naujo įsitvirtinusi Lietuvoje ir susilaukusi dar penkių vaikų, Pabrėžų šeima vėliau nusipirko sodybą tame pačiame Kelmės rajone, Pluskių kaime, netoli Šimaičių.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, B. Pabrėžienė nusprendė parsivežti Sibire mirusios močiutės palaikus ir palaidoti juos tėviškėje.

Kaip ir anuomet tremiamos į Sibirą važiavo vienos moterys. Birutei padėti pasišovė dukterėčia. Moterys iš anksto pasiruošė vieną cinkuotą, kitą medinę dėžę palaikams, pasisiuvo specialų lagaminą.

Iki Nyžnij Udensko važiavo traukiniu. Iš ten - autobusu iki Parogo kaimelio, kur buvo palaidota močiutė. Nuvažiavusios apsistojo pas lietuvę tremtinę. Jos sūnus motociklu nuvežė jas į kapines, padėjo surasti darbininkų, kurie iškastų palaikus.

„Labai bijojau parsivežti svetimus palaikus, - pasakojo B. Pabrėžienė. - Juk nuo mūsų išvažiavimo iš tų vietų buvo praėję keli dešimtmečiai. Barakai nugriauti. Viskas pasikeitę. Bet radome kapelį kaip ir paliktą, aptvertą, tebestovėjo medinis kryžius su Dievo mūkele. O tą kryžių apstoję trys beržai. Tarsi saugotų, tarsi prilaikytų, kad nenuvirstų. Širdis ėmė daužytis. Patyriau tokį pat sukrėtimą kaip tąsyk tremiama."

Cinkuotą dėžę su močiutės palaikais įdėjo į dar vieną - medinę, o dėžes - į specialiai pasiūtą lagaminą. Tokiu lagaminu nešinos dvi moterys įlipo į Lietuvon važiuojantį traukinį.

Daug vargo ir neteisybės mačiusi Birutė Pabrėžienė sako, jog dabar žmonės gerai gyvena. Tik dirbti nenori. Vaikams labiau kompiuteriai, televizoriai. Pramerkė akis - duok traškučių ir kokakolos.

Tremtinės vaikai visi turi darbus. Nelaikomi antrarūšiais, kaip buvo laikoma jos šeima, grįžusi iš Sibiro.

MŪ inf.