Kaunas, rugpjūčio 1 d. Kaune mirė iškilus Lietuvos veterinaras, mokslininkas, pedagogas, buvęs ilgametis Veterinarijos akademijos rektorius, diplomatas, politikas, žemės ūkio ministras Rimantas Karazija.

Gimęs 1936 metais, R. Karazija 1954 m. baigė Kupiškio vidurinę mokyklą, o 1959 metais - su pagyrimu Lietuvos veterinarijos akademijos Veterinarijos fakultetą. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti pagal paskyrimą Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos moksliniame tyrimo institute. 1961 m. jį pakvietė dirbti į Lietuvos veterinarijos akademiją. 1967 m. apgynė disertaciją „Vištų kepenų plyšimų etiologijos, morfologijos ir patogenezės klausimai", o 1970 m. jam buvo suteiktas docento vardas. 1968-1974 metais R. Karazija buvo Veterinarijos fakulteto dekanas, 1972 m. išrinktas Fiziologijos, patologinės fiziologijos ir patologinės anatomijos katedros vedėju. 1974 m. paskirtas prorektoriumi mokslo ir mokymo reikalams, o 1976 m. - Akademijos rektoriumi.

Per visus darbo metus Akademijoje R. Karazija skaitė studentams patologinės anatomijos ir teismo veterinarijos paskaitas, vedė praktinius užsiėmimus, atliko gyvulių ir paukščių ligų diagnozavimo darbą, dažnai išvykdamas į atokiausias Lietuvos vietoves konsultuoti veterinarijos gydytojų jų darbo vietose. Už gydymo metodų ir priemonių sukūrimą galvijų prieskrandžių ligoms gydyti (kartu su J. Bakūnu, A. Sederevičiumi) buvo apdovanotas TSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodos dviem sidabro medaliais. Keturi darbai, susiję su fermentų panaudojimu galvijų prieskrandžių ligoms gydyti, pripažinti išradimais.

Sukurti gydymo metodai buvo diegiami buvusioje TSRS ir Lietuvoje. R. Karazijos rūpesčiu buvo įkurta Galvijų prieskrandžių metabolizmo tyrimo probleminė laboratorija, kuriai jis tris metus vadovavo.

R. Karazija kartu su bendradarbiais parašė vadovėlius „Žemės ūkio gyvulių patologinė fiziologija ir patologinė anatomija" (1967) ir „Veterinarinė patologija" (1989), paskelbė daugiau nei 90 mokslinių straipsnių ir daugiau kaip 100 kitokio pobūdžio straipsnių laikraščiuose ir žurnaluose. Parašė darbų Lietuvos veterinarijos mokslo ir mokyklų istorijos klausimais, jo rūpesčiu 1981 m.  buvo įkurtas Lietuvos veterinarijos akademijos muziejus.

Eidamas rektoriaus pareigas, R. Karazija neapsiribojo vien akademine veikla. Jis tiesiog netilpo į šį formatą. Ne vieną kartą jis buvo renkamas Kauno miesto tarybos deputatu, keletą metų vadovavo Jaunimo reikalų nuolatinei deputatų komisijai, buvo mokslinės metodinės komisijos prie TSRS Agropramoninio komiteto Aukštojo ir specialiojo žemės ūkio mokslo vyriausiosios valdybos Veterinarijos sekcijos pavaduotoju. 1983-1989 metais jis - Lietuvos aukštųjų mokyklų Rektorių tarybos pirmininko pavaduotojas; 1989 metais išrinktas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos aukštųjų mokyklų Rektorių konferencijos pirmininku, Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos pirmininku. 1989 m. R.Karazijai buvo suteiktas profesoriaus vardas, 2011 m. - Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Rektoriaus emerito vardas.

1992 m. R. Karazija buvo paskirtas Lietuvos žemės ūkio ministru. Šiose pareigose dirbo iki 1994-ųjų. 1995 m. jam suteiktas Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ministro diplomatinis rangas ir jis paskirtas dirbti ambasadoriumi Latvijoje. Šiose pareigose dirbo iki 1999 m. Baigęs diplomatinę tarnybą Latvijoje, R.Karazija sugrįžo į Kauną ir 1999 metais dirbo Akademijoje, Fiziologijos ir patologijos katedroje profesoriumi.

R. Karazijai 1986 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio veterinarijos gydytojo garbės vardas. Jis yra gavęs tris valstybinius apdovanojimus: TSRS Darbo raudonosios vėliavos ordiną (1986), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-jo laipsnio ordiną (1996) bei Latvijos Respublikos Trijų Žvaigždžių 3-jo laipsnio ordiną (1999). LR prezidentas 2002 m. apdovanojo R. Karaziją atminimo ženklu už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius bei Lietuvos pakvietimą į NATO proga. LR užsienio reikalų ministras 2004 m. apdovanojo R. Karaziją medaliu, skirtu Lietuvos narystei ES ir NATO paminėti.

Visais savo gyvenimo periodais R. Karazija buvo renkamas ar kviečiamas užimti labai svarbias pareigas, nes jam siekiamybė buvo žinios, savęs nuolatinis tobulinimas, tad ir darbavosi atsakingai ir pavyzdingai dėl Lietuvos. Jis buvo įsimenantis pedagogas, pats labai daug žinojo ir studentams buvo reiklus, bet kartu labai tėviškas. Jis buvo stebinančiai jautrus vadovas. Šeimoje buvo visų ramstis, pagalbininkas, bičiulis, ypatingas Tėtis ir labai atsakingas Vyras. Jis buvo visada nenusimenantis, kantrus, šypseną dovanojantis, pastebintis, kam reikia pagalbos, dėmesio, paramos... Buvęs labai darbštus, didelės pareigos, žodžio žmogus, pasiekęs karjeros aukštumų, bet visada likęs jautrus, mielas, geras, kitų bėdas suprantantis ir visomis išgalėmis besistengiantis padėti.

Tegaubia mus visus tie amžini prisiminimų saitai, kurie per atminimo šviesą daro mus kilnesnius, stiprina mūsų dvasines jėgas.