Apie veislininkystę ir visa, kas susiję su veisliniu darbu, bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės „Litgenas“ direktorius Gintaras KASCĖNAS nesustos kalbėti tol, kol jo nesustabdysi. Jis – savo srities fanatikas.

Sausio 23-iąją „Litgenui“ sukako 29 metai. Veislininkystės įmonę 1993 m. įkūrė grupė bendraminčių veterinarijos gydytojų, tarp jų – ir G. Kascėnas. Aktyvūs jauni specialistai susirado partnerius Vokietijoje, kurie po derybų nutarė investuoti. G. Kascėnas „Litgeno“ vadovu tapo 1999 metais.

„Jeigu labai prisiriši prie ritualų, tampi nuspėjamas ir esi lengvas grobis kitiems. Man atrodo, kad aš jau nuspėjamas“, – juokiasi G. Kascėnas, turėdamas galvoje darbo įpročius. 

Jo rytas prasideda 6.30 val.: dušas, pusryčiai, keliolika minučių su šuniuku Laimučiu. Neįprasta tik tai, kad Gintaro namai Vilkaviškyje, o darbo vieta Kaune – į darbą kas rytą važiuoja 70 km, kelyje į vieną pusę užtrunka 45–50 minučių.

„Vairuodamas daug galvoju, mąstau. Telefonu kalbu tik esant labai svarbiam reikalui. Į Vokietiją pas partnerius irgi važiuoju automobiliu – tada tiek visokių planų prikuriu“, – sako G. Kascėnas. Darbą jis pradeda pusę devynių. Prieš 15–20 metų jo darbo diena trukdavo ir po 15 valandų, tačiau dabar viskas pasikeitę, įmonės veikla sustyguota ir darbo valandos nebėra tokios ilgos.

Dauguma darbuotojų – senbuviai, į vadovą kreipiasi „tu“. „Anksčiau net reikalaudavau, kad darbuotojai kreiptųsi „tu“ ir vardu, bet jaunesnių negaliu versti – mano amžius dėl to kaltas. Tačiau vyresniems kolegoms esu tiesiog Gintaras“, – kalba G. Kascėnas.

„Litgene“ šiuo metu dirba 25 darbuotojai, dalis jų – regionuose dirbantys vadybininkai ir sėklintojai. Kartą per savaitę visi suvažiuoja į biurą Kaune. „Mėgstu paplepėti, todėl, jeigu nėra labai svarbių darbinių rūpesčių, pirmas mūsų darbas išgerti kavos, aptarti gyvenimiškus reikalus“, – G. Kascėnui labai svarbu, kad darbe būtų geri santykiai, darbinga atmosfera, nes, sako, jeigu su kuo susipyksta, naktį nemiega.

Dienų, kai darbuotojams geriau jo nekalbinti, irgi pasitaiko. Tai nutinka, jeigu darbiniai reikalai klostosi ne taip, kaip reikėtų. „Esu kaip ir visi žmonės – pykstu, bet stengiuosi piktų žodžių išvengti. Mano pareiga padaryti taip, kad darbe būtų kuo mažiau piktumo ir nesusikalbėjimo. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau tai vertinu“, – atvirauja ilgametis „Litgeno“ vadovas ir priduria, jog kiekvienas mūsų yra truputį aktorius, kuris vaidina spontaniškai, be repeticijų.

„Litgenas“ teikia konsultacijas Lietuvos ūkininkams veislininkystės klausimais, atlieka galvijų bandų analizę, prekiauja gyvulių sperma, jo partneriai – pažangiausios JAV, Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos, Anglijos,  Olandijos, Čekijos veislininkystės įmonės, taigi, G. Kascėnui nuolat tenka būti pažangiausių veislininkystės sprendimų epicentre. Didžiausias atlygis jam – geri klientų ūkių rezultatai, kuriuos atspindi jų gautos pajamos iš gyvulių, kai gyvulys ir produktyvus, ir sveikas – tada jokių ginčų ir streso.

„Puikiai suprantu, kad tai bendras visų rezultatas: mes savo klientams tik padedame atlikti namų darbus – parenkame genetiką. Tačiau šėrimą, laikymo sąlygas jie turi užtikrinti patys. Ir pati geriausia genetika neduos reikiamo rezultato, jeigu nebus geros vadybos, šėrimo, laikymo sąlygų“, ؘ– tai nuolat akcentuoja G. Kascėnas.

Turėdamas klientų pasitikėjimą ir sutikimą, jis gali analizuoti begales ūkių duomenų, matyti gyvulių veislines vertes. Tai nesuskaičiuojama galybė skaičių, kuriuos analizuoti Gintarui ne tik būtina ir svarbu, bet ir labai įdomu. Kai jis prisėda prie duomenų analizės, tuomet jo geriau netrukdyti. Bendradarbiai žino, kad jeigu reikia aptarti ką svarbaus, reikia spėti, kol direktorius neprisėdo prie duomenų.

Pirmiausia jis ieško, kas blogai, nes tai reikia taisyti. Tada kitas klausimas – kaip taisyti? „Genetikos mokslas be galo sudėtingas, jį kuria patys protingiausi mokslininkai, mes esame tik vartotojai. Bet turime būti protingi vartotojai, jeigu norime gauti naudos iš genetikos“, – kalba G. Kascėnas.

Pasak jo, veislininkystę geriausiai yra apibūdinęs prof. Česlovas Jukna – tai gyvulių atranka ir paranka. Ir tai vyksta vos ne nuo akmens amžiaus. Reikia atsirinkti geriausius gyvulius ir juos poruoti taip, kad gimtų dar geresni. Šie du žodžiai aktualūs ir šiandien, keičiasi tik instrumentai, kaip tai daryti.

G. Kascėnas nuolat akcentuoja vadybininkams, kad jie ne tik pardavėjai – jie ir profesionalūs patarėjai: „Mūsų taisyklė – nebijok, nieko greitai nesugadinsi, bet greitai ir nepataisysi. Veislininkystėje viskas vyksta ilgai, o mus gerbs tik tada, kai pamatys rezultatus. Ir juos pamatę ūkininkai dažniausiai nori dar geresnės genetikos.“

Pastaraisiais metais spermos pardavimo tendencijos keičiasi – jos parduodama mažiau, bet geresnės ir brangesnės, nes žmonės mato naudą. Tik, pasak Gintaro, reikėjo kantrybės to sulaukti.

Veterinarijos gydytojas, verslo žinių įgijęs ISM universitete, „Litgeną“ pakylėjo iki savo srities verslo lyderių. Tačiau jis dar turi neatliktų darbų: didžiausia jo profesinė ambicija – rasti Lietuvoje potencialią buliaus motiną. 2021 m. pirmą kartą genominis tyrimas rado dvi telyčias, kurios pagal veislinę vertę ir veislinės vertės indeksą eurais patektų į Vokietijos TOP-500 telyčių sąrašą – viena pretenduotų į 215, kita – į 325 vietą.

„Jau buvau susitaikęs, kad iki pensijos nesulauksiu potencialios buliaus motinos Lietuvoje, bet dabar atsirado vilčių“, – trina rankomis G. Kascėnas.

Geriausias poilsis jam – pabūti vienam miške ir tarp savo akacijų. Pseudoakacijos (lot. Robinia pseudoacacia) – tai Gintaro „pensijos fondas“. Jas beveik 2 ha plote nuo 2004 m. augina medienai. O hobis formuoti medžius, pasak Gintaro, turbūt yra jo kraujyje, nes gimė ir užaugo Tytuvėnų miškų ūkyje.