Floristas M.Gvildys: „Man prie upės smagiau, nei grūstis spūstyse“
2021-07-30

Gėlių kompozicijų kūrėjas, tarptautinio floristikos šou „Įkvėpimo naktis“ organizatorius, kasmetinio žemės meno festivalio rengėjas, įvairių iniciatyvų vadovas, knygų apie floristiką ir žemės meną autorius Marijus GVILDYS jau antrus metus su šeima yra parbėgęs iš Kauno į Vilkiją. Tiksliau, sugrįžo į beveik savo gimtąsias vietas, kuriose jis, smalsus paauglys, susidomėjo po melioracijos periodo likusiose tuščiose sodybose esančiais sendaikčiais.

Gyvenimas kaime (plačiąja prasme) Marijui yra prabanga dėl gamtos, erdvės ir gryno oro, nors jis nebijo pripažinti, kad apskritai Lietuvoje užsidirbti oriam gyvenimui yra sunku.

Bene daugiausia įvairių tarptautinių konkursų titulų pelnęs floristas yra kuklus ir girtis nuopelnais nelinkęs, tačiau pabrėžia, kad vienas iš svarbiausių dalykų, kurių turi turėti profesionalas ir kurių jis moko užsienio ir Lietuvos studentus, yra kūrybiškumas. O kūrybiškumas yra drąsa – t. y. išdrįsti padaryti kažką naujo, žengti dar nežengtą tvirtesnį žingsnį.

Linas agro mob 21 08 02+ bioversija 21 08 02

„Jeigu pažiūrėjęs į mano darbą žmogus sako: „Na, kodėl aš taip nesugalvojau“, man tai yra kūrybiškumo įvertinimas, kuris rodo, kad esu bent kažkiek paėjęs į priekį. Atrodo, kas tie darbai – šakaliai, pagaliai, kartojasi kažkokie motyvai. Bet, kiekvieną kartą imdamas kad ir tas pačias medžiagas, priaugini kažkokį naują dalyką, formą, koncepciją, – dalijasi mintimis M. Gvildys. – Kūrybiškumo be drąsos nebūna. Bet kuris veiklus žmogus nuolat susiduria su nepalankiu požiūriu į save. Priežasčių yra visokių: pavydas, kita nuomonė, kita filosofija ar pan. Visada yra žmonių, kurie oponuoja. Nekreipiu į tai dėmesio, nematau prasmės gaišti. Tikiu, kad darau netobulai, bet tai, kas man patinka, kaip man atrodo kuo teisingiau. Anksčiau reaguodavau spontaniškai, užsiplieksdavau ginčui, bet su metais praėjo. Gaila laiko ir energijos. Jeigu negirdi, tai ir nešneku.“

Žemės meno (Land Art) festivalis, kasmet vykstantis įvairiose vietose, yra privati Marijaus Gvildžio iniciatyva. Jis taip pat dalyvauja, koordinuoja įvairius kitus projektus ir kaip kviestinis specialistas.

Koordinavo ir šiemet birželio 28 – liepos 3 d. Paliekio dvare (Lekėčių seniūn.) vykusį bendruomenės rengtą tarptautinį žemės meno plenerą. Be to, Vaikų gynimo dienai su Kauno rajono vaikų gerovės centro „Gynia“ vaikais kūrė meninę instaliaciją – iš gamtinių medžiagų gamino vazą, tarsi simbolizuojančią meilės reikalingą indą, kurį turime pildyti visi.

Vienas įspūdingiausių M. Gvildžio organizuotų renginių, anuomet sutraukusių tūkstančius lankytojų, nors bilietas kainavo pakankamai brangiai, buvo tarptautinis floristikos šou „Įkvėpimo naktis“. Į ją mūsų šalies floristas kvietė tik įvairių šalių čempionus. Renginyje kūrė tokios pasaulinės floristikos įžymybės, kaip šveicaras Peter‘is Hess‘as, dėl daugybės pelnytų apdovanojimų vadinamas floristikos guru, vokietis Manfred‘as Hoffmann‘as, Rusijos floristikos čempionai Roman‘as Steingauer‘is, Vadim‘as Kazanskij ir kiti.

„Renginys sumanytas kaip čempionų lyga“, – pabrėžia organizatorius. Taip Lietuva įsirašė į pasaulinį floristikos žemėlapį. Beje, Marijus asistavo Rusijos floristikos čempionei Natalijai Žiško Pasauliniame čempionate 2019 m., 4 žmonių komanda tuomet pelnė II vietą.

Miesto atsisakė dėl didesnės laisvės ir tikrumo

„Mano situacija turbūt niekuo neypatinga. Kadangi atsikraustęs iš kaimo į Kauną neturėjau jokios nuosavybės, tad lindau į skolas bankui. Nebankrutavau, bet pasidarė gaila, kad, norėdamas gyventi orų gyvenimą mieste, turiu dirbti ypač daug ir tuomet nebelieka laiko mėgautis nei uždirbta gerove, nei įžymybėm, lankytis teatruose ir galerijose.

Pradėjau dairytis kitos aplinkos. Kol nebuvau pabėgęs iš miesto, dalyvaudamas festivaliuose, tarkime, Šveicarijoje, galvodavau: „Kaip smagu žmonėms gyventi, kai kalnas, upė šalia, pro langą“. Dabar tą patį turiu ir manau, kad tai ir yra prabanga. Ne visi miestiečiai gyvena prabangoje, nors tokių tikrai yra. Mieste labai daug prabangos, tik tą prabangą įpirkti gali ne kiekvienas. Pavyzdžiui, žmonės, gyvenantys daugiabučių mikrorajonuose.

Viduje nesu išsižadėjęs miesto. Mielai turėčiau butuką mieste, kad galėčiau atvykti ir pakvėpuoti miesčioniška dvasia. Bet man teko rinktis, kur gyventi nuolat. Tad tokios prabangos, kokią turiu kaime, mieste, net ir su banko paskola, negalėjau turėti: gaivų orą, gerus šviežius produktus, čiulbančius paukščius vakaro ramybėje, didelį kiemą, gerą atmosferą, savo vietelę.

Mieste tikrai yra prabangos, tik ji ne visiems prieinama, o kaimo prabangą, kurią aš anksčiau įvardijau, turi net ir gyvenantis lūšnelėje, ir nereikia dėl to nuo ryto iki vakaro per „negaliu“ draskytis darbe“, – atviras floristas.

Dabar, kai pasaulis pasidarė toks mažas, dirbti galima iš kurios nori vietos, nėra būtina būti mieste. Karantinas parodė, kad žinomas vyras padarė vykusį pasirinkimą, nes anot jo, turbūt būtų nuprotėjęs, jei mieste būtų reikėję visą tą laiką sėdėti bute.

Nesėkmė stojant nulėmė profesiją

Nors pase parašyta, kad gimė Klaipėdoje, bet iš tiesų M. Gvildys užaugo Zanavykijoje, jo tėviškė nuo Vilkijos ne taip toli esanti Ilguva. Lankė pagrindinę mokyklą Gerdžiūnuose, o vidurinę – Kriūkuose (Šakių r.), tad jam tekdavo kulniuoti apie 5 ir daugiau kilometrų iki jų, jei pavėluodavo į autobusą.

Nuo 16 metų jau gyveno Kaune. Jam būnant paaugliui, 12–13 metų amžiaus, tuose kraštuose buvo likusių daug tuščių nebegyvenamų sodybų. „Grįždamas po pamokų landžiojau po tas sodybas, rankiojau įvairius rakandus, abrozdėlius, taburetes, kita – ką galėjo tokio amžiaus vaikas panešti. Traukė sendaikčiai, vadinamosios „blusos“. Buvo įdomu lįsti, rinkti, tai atrodė aistra“, – pasakoja Marijus.

Dėl to baigęs mokyklą stodamas į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą (darb. Kauno kolegijos Antano Vienožinskio menų fakultetas) rinkosi restauratoriaus specialybę.

Kraustydamasis į Kauną daugiau kaip 300 savo surinktų eksponatų padovanojo Zanavykų krašto muziejui, su kuriuo draugavo, pažinojo muziejaus direktorę, dalyvaudavo tautodailininkų tapybos parodose, nes nenorėjo mamos apkrauti tais daiktais. Tarp jų buvo žvakidžių, maldaknygių, atvirukų ir šiaip rakandų.

„Neįstojau į technikumą per lietuvių kalbą. Žinoma, tuomet buvo renesansas, daug stojančiųjų. Įsivaizdavau, kad tai mano pašaukimas, bet neįstojau ir tada nuėjau į Mastaičių aukštesniąją žemės ūkio mokyklą, gėlininkystės specialybę, kad neprarasčiau laiko. Ten susipažinau su nuostabiausiu žmogumi pasaulyje, gėlininku, mokytoju Jonu Vaideliu.

Užsikabinau, išvažiavau į Maskvą pasimokyti komponavimo. Susipažinau su floristu Stasu Zubovu. Atvažiuodavo žymusis šveicaras Peter‘is Hess‘as. Tie žmonės, jų filosofija, požiūris, charizma labai įtraukė, – apie kūrybinį kelią kalba floristas. – Jie pastebėjo, kad esu ne tinginys. Svarbiausias dalykas, be talento, dar yra darbštumas. Iš tokios posovietinės valstybės išvažiavus į renginius Italijoje, Ispanijoje, aišku, stengiesi dirbti už penkis. Mato, kad tavo pastangos didelės, kad rezultatai yra. Tai skatino eiti tolyn.“

Šiuo metu Marijus Gvildys mažiau užsiima floristika, daugiau dėmesio skiria projektams, tačiau neapleidžia ir kūrybos. Renginių organizavimo išmoko daug keliaudamas, stebėdamas viską iš vidaus, kaip organizuojama, kaip daroma, ir pats to ėmėsi.

Kaimiškosios kultūros išauginti

Anot M. Gvildžio, dauguma XX a. pradžios Lietuvos inteligentijos dėl istorinių vingių buvo kilę arba iš prastuomenės, arba iš ūkininkų, kurie norėjo ir galėjo išmokslinti savo vaikus. Dvarų kultūros labai mažai.

Taigi, ir šiuolaikinių išsilavinusių žmonių šaknys siejasi su kaimu. Tai jokiu būdu nėra blogai. Tiesiog reikia ieškoti mūsų šalies gerųjų pusių, kuo galime džiaugtis ir didžiuotis. Imkime šveicarus, tas jų gebėjimas vertinti savo Alpių sūrį, tyrą šaltinio vandenį, miško uogų kisielių žavi.

„Jeigu mes iš lietuviško žemdirbiško pamato sukurtume sau ir pasauliui vertę, būtų smagu. Reikia didžiuotis savo duona, sūriu, medumi ir nereikia ieškoti pas mus Niujorko gyvenimo, – mąsto floristas. – Labai gaila, kad nelikę mažų ūkių. Gali būti, kad jie po truputį atsiras. Kaimietiškas pradas mumyse yra ir vietoje to, kad juo bodėtumėmės, jį neigtume, geriau pažiūrėkime, kokie privalumai.

Man smagu, kad esu kaimietis. Man prie upės, prie miško, prie daržo smagiau, nei grūstis didmiesčių spūstyse. Kartais smagu išvažiuoti pažiūrėti, ištirpti minioje, bet traukia grįžti. Štai, dar prieš karantiną beveik mėnesį lankiausi Kinijoje, apvažiavau 6 provincijas, grįžęs apsidžiaugiau, kad pas mus nėra tų keliaaukščių magistralių, tų grūstynių, tų milijonų gyventojų.

Kita vertus, dabartinio kaimo gyvenime daug vadinamųjų miesto patogumų: vandentiekis, kanalizacija, karštas vanduo, dujos, saulės baterijos, šiuolaikinės technologijos (internetas) – tai, dėl ko miestas kažkada atrodė patrauklus. Ir bėgti į miestą ieškant patogesnio gyvenimo jau reikalo nėra.

Be to, yra nemažai miestelių, kurių nesužlugdyta infrastruktūra (mokykla, darželis, medicinos punktas ir kt.), tad jie ypač patogūs ir komfortabilūs. Noriu pridurti, kad Vilkija tikrai ne kaimas, o miestelis. Juk 1792 m. gavo Magdeburgo savivaldos teises.

Kaimas dar ypatingas tuo, kad jame galima greitai pailsėti, atsigauti, pasisemti jėgų gamtoje. Nepaisant, kad kaime esi labai priklausomas ir nuo oro sąlygų, dar daug likę fizinio darbo. Bet nuo gamtos ilsėtis nereikia.

Dėl negerovių kaime, manau, kad visko dar yra, galima nematyti, bet yra. Lietuvoje tikrai nėra lengva. Galim vaidinti kokius norime europiečius, bet rūpesčių daug. Pavyzdžiui, 4 vaikus turinti mama, keliems ji gali padėti, suteikti tvirtą ateities pagrindą be paskolų? Taigi, nėra taip paprasta.

Kitas dalykas – tai pastebiu nedidelį susvetimėjimą, bendruomeniškumo trūkumą. Yra tokių sodybų, kurių šeimininkai atvyksta tik savaitgaliais. Ir tuomet ten pradeda virti ir kunkuliuoti darbas. Jie pjauna malkas arba žolę dieną naktį. Tad kaimynai, kurie gyvena visą savaitę, jaučia diskomfortą, nes jiems tenka savo poilsio dienomis klausytis benzininių pjūklų koncertų.

Suprantu, kad dauguma turi darbus, tad savaitgalį tvarko savo buitį, namų ūkį. Bet trūksta gebėjimo gerbti kaimyną, jo tvorą, jo kiemą, jo gyvulius, jo ramybę. To mums reikia mokytis iš naujo. Gal bendruomenės stiprės ir viskas pamažu keisis, kurs, įgaus svertus. Kita vertus, kur ubagystė, ten mažiau susitarimo. Iš ubagystės atsiranda nesutarimų.

Pabaigai vis tiek noriu pasakyti labai įstrigusius savo močiutės žodžius: „Žemė – ne vagis“. Jeigu į ją bulvę įkasei, tai vis tiek iškasi nors vieną ar net kelias, nėra taip, kad nieko negautum. Tai ir palaiko.“

MŪ inf.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Į ką dažniausiai investuojate ūkio uždirbtą pelną?
Orai