Apie savo patirtį kaime, ūkininkus, žemės ūkio ateitį su portalu manoūkis.lt šiandien mintimis dalijasi televizijos laidų vedėja Edita MILDAŽYTĖ.

Įvairių laidų, renginių sumanytoja, vedėja, dokumentinių filmų, televizijos laidų kūrėja, prodiuserė, rašytoja – tai dar ne visos šios įvairiapusės asmenybės veiklos. Kaip sako Edita, ji kuria tik tai, ką pati sugalvoja, nesiima daryti užsienio televizijų formatų projektų.

Daugiau kaip prieš 20 metų rodyta jos autorinė laida „Bobų vasara“, vėliau – „Bėdų turgus“, kurią Lietuvos televizija transliavo net 16 metų. Būtent „Bėdų turgus“ – laida, labdaringai padėjusi nemažam būriui žmonių, tapo tarsi E. Mildažytės vizitinė kortelė, buvo įkurtas ir labdaros fondas, veikiantis ir dabar.

Pasak E. Mildažytės, jos santykis su kaimu artimesnis, nei su kokiu nors Lietuvos kurortu. Žemiški darbai jai žinomi nuo vaikystės, kai augo Marijampolėje pas senelius, vėliau vykdavo į kaimą Ignalinos rajone pas kitus senelius, nesvetimas ir Dzūkijos kaimas, kur prie ežerų leisdavo vasaras. Vėliau čia įsigyta ir nuosava sodyba.

***

„Moškėnų kaimas Ignalinos rajone buvo gana maskoliškas, tuomet ten pjautuvais rugius kirto. Puikiai žinau, ką reiškia šieną minti ar runkelius ravėti. Mes, vaikai, eidavome į mišinių laukus žirnių pasiskinti. Ir šventas dalykas būdavo kolchozo laukuose paganyti karves, kad pienas geresnis būtų. Dzūkijoje, prie Metelių ežero, buvo kitoks kaimas, kur nederlingos žemės, o pagrindinis laimikis – žuvis iš ežero.

Dar vienas kaimas – Kailiniai, netoli Veisiejų, kur tėvas turėjo sodybą. Ten išvažiuodavome nuo gegužės, kai kartais dar būdavo ir sniego, o tas namelis iš kelių lentų, grįždavome jau rugsėjį. Mes su pussesere vaikus ten augindavome: prausdavome ežere juos, maudydavomės ir gerdavome iš ežero, nes nebuvo šulinio. Tai buvo labai artimas su gamta gyvenimas.

Gamta ir žemės ūkis susiję, kai kurie kraštovaizdžio elementai jau išnykę, kai ko ilgiuosi. Pavyzdžiui, šieno kupetų laukuose, arklių traukiamų vežimai kaimo keliuose“,– pasakoja televizijos laidų vedėja.

Ji nuvažiuojanti ir į savo sodybą, kur šiltnamiuose, daržuose auga daržovės, kitos gėrybės. Anksčiau sodyboje daug dirbdavusi pati, pastaraisiais metais samdo žmogų. Edita svarsto: gal kada toje sodyboje ir nuolat gyvens, gal ir ūkį turės, tiesa, žemės labai skurdžios, nebent kokius grikius būtų galima auginti.

Kuriant laidas „Bėdų turgus“ kaimo žmonių bėdos gal būdavo didesnės nei miestiečių? Apskritai paėmus, ar reikia ieškoti kaimo ir miesto žmogaus skirtumų?

„Bėdų turgaus“ laidos patirtis rodo, kad kaimo bėdos pigiau kainuoja, pvz., pabandyk nupirkti butą Kaune ir pabandyk nupirkti „bėdą“ kur nors kaime. Ten gali paprašyti, kad statybai ar remontui kas nors duotų miško, padėtų stogą uždengti.

Jei žemdirbys visą dieną dirba laukuose, tai jo išvaizda kitokia: įdegęs, rankos sugrubusios. Todėl yra ir vizualus skirtumas. Tai greičiau yra gerai, nei blogai. Jeigu visi sėdėtų baltomis apykaklėmis, tai nežinau su kuo man įdomiau šnekėti būtų. Jeigu žmogus profesionalas, išmano darbą, tai šimtą kartų prasmingiau pasišnekėti su geru ūkininku, pvz., ką man daryti su burokais ar kopūstais, nei su valdininku.

Manau, rajonuose, miesteliuose, kaimuose situacija po pandemijos turėtų keistis, kadangi daug miestiečių ten važiuoja, nes mieste nieko ypatingo negali pelnyti. Čia kaip ir su brangiais rūbais: vieną kartą reikia turėti, kad suprastum, jog tai laimės neatneša, meilės nei džiaugsmo neduoda.

Kitas dalykas, miesteliuose, kaimuose vieni apie kitus viską žino, mato. Saugumo daugiau, bet privatumo mažiau – niekur tu, žmogau, nepasislėpsi.

Dažnai atokesnių kaimų gyventojams patekti pas gydytoją, gauti kitas paslaugas yra sunku ar net sunkiau nei anksčiau. Ko reikia, kad reikalai pagerėtų?

Visos problemos išsprendžiamos, jei jas kas sprendžia. Jei savivaldybė, seniūnija galvotų, kaip čia padaryti, kad daugiau gyventojų būtų paskiepyta, tai ir rezultatas būtų. Jei Vyriausybė iš bankų griežtai pareikalautų nenaikinti miesteliuose bankomatų, o kur jų nėra, kad įsteigtų, tai taip ir padarytų.

Žemdirbiai sako, kad juos piktina nepagrįstai daug neigiamos informacijos apie kaimą, ūkininkus. Kodėl visuomenės nuomonė šitaip krypsta?

Didelę įtaką daro pavydas, nes žemdirbiai gauna paramą, išmokas ir turi mokestinių lengvatų. Manau, tai pagrindinė priežastis.

O šiaip, manau, kad tas ankstesnis prasigėrusio kaimo įvaizdis dabar būdingesnis miestams ir miesteliams. Bet tiesa ir tai, kad kaime pasamdyti žmogų labai sunku – nenori dirbti arba nėra kam dirbti.

Ar Jums svarbu maisto, kurį perkate, kilmė, gamybos būdas? Gal renkatės ekologiškus produktus?

Neinu iš proto dėl maisto, niekada neatsisakau įsigyti, jei yra patogu, pakeliui. Bet nevažiuoju kažin kur ieškoti 10 ekologiškų kiaušinių. Jei einu į turgų, perku naminius kiaušinius, o jei į parduotuvę, tai tuos, kokie pasitaiko po ranka. Užaugau tada, kai buvo viskas palyginti ekologiška, valgėme senelių ūkiuose užaugintų avių, ožkų produktų, daržovių ir kt.

Tada, kai užėjo nauja mada ir ėmė reklamuoti margarinus, sumaišytus su įvairiausiais priedais, kitus panašius produktus, man atrodė kvailystė. Ir kada viskas atsisuko, kai visi pasidarė beprotiškai ekologiški, man irgi atrodo perlenkta.

Jei tikrai esi ekologiškas, tai tavo svogūnams laiškai susisuka, bulves suėda koloradai, obuolius puola rauplės ar suėda kirminai. Manau, kad viskas turi būti naudojama saikingai, labai abejoju, ar esama visiškai ekologiškos produkcijos.

Kokių ūkių Lietuvoje reikėtų: didelių ar mažų?

Čia kaip su didžiaisiais prekybos centrais. Jei norėjome, kad būtų nedidelių, specializuotų parduotuvių, nereikėjo leisti statyti prekybos įmonių miestų centruose. Didieji ūkiai gali stipriai konkuruoti, todėl reikėjo juos labiau specializuoti tam tikrose srityse, o vidutiniams, smulkesniems leisti darbuotis pelningesnėse sferose, skirti jiems daugiau privilegijų.

Kuo ypatingas kaimo žmogaus gyvenimas Jūsų akimis?

Žmogus turi būti sutvertas gyventi kaime. Žemdirbiai yra tam tikra prasme pasišventėliai, nes jiems nėra nei švenčių, nei suplanuotų atostogų. Bendravau kartą su galvijų augintoju, kuris atvažiavo su žmona į Vilnių, bet paskambino, kad karvė veršiuojasi, jis viską metė ir išlėkė. Nei karvei, nei ožkai nepasakysi, kad pasimelžtų, varpučiui nepasakysi, kad neaugtų... Žmonės pririšti prie ūkio, tad tik tam tikros psichologinės sąrangos žmogus gali taip gyventi.

Man buvo baisu, kai už Europos Sąjungos pinigus atpratinome gyvulius auginti, pievas šienauti. Atprasti dirbti pakanka vienos kartos, o pripratinti – daug daugiau – dalijasi pastebėjimais E. Mildažytė.

Nuo ko, Jūsų akimis, priklausys, koks bus kaimas ir žemės ūkio ateityje?

Priklausys nuo to, ar apsimokės ūkininkauti. Manau, tikrai apsimokės. Žinoma, ir nuo to, kiek bus pasišventėlių, kiek gims vaikų.

Bėdojome, kad kaimiškuose rajonuose nėra gydytojų, bet pakėlė algas ir jų atsirado.

Kita vertus, visai tikėtina, kad greta nuotolinio darbo atsiras ir nuotolinis ūkininkavimas. Gal bus daugiau netradicinių žemdirbių, plėsis ir įvairesnė bus specializacija.

Turėtų keistis ir kaimo turizmas: iš balių į tikro poilsio, kaimo gyvenimo, gyvūnų pažinimo vietas. Stebimės, kad miesto vaikai nežino, kaip nupiešti karvę ar kiaulę.

Svarbu, kad žmonės įsisąmonintų, jog tikra mėsa gaunama iš užauginto gyvulio, o ne sintetinimo būdu. Čia panašiai, kai manęs klausia dėl neutralios lyties. Atsakau: žmonės vis dar dauginasi lytiniu keliu… Visa tai mes jau matėme, skaitėme. Michailas Bulgakovas nuostabiame kūrinyje „Šuns širdis“ rašė: kam kurti dirbtinį žmogų, jei moteris gali jį pagimdyti. Galima sukurti sintetinį kiaušinį, bet kam kurti, jei višta jį padeda“. 

Dėkojame už pokalbį.