Kaunas. Ugnis ir Duona lietuviams yra gyvybės, namų, tėvynės simboliai iki pat šių laikų. Ne veltui vasario 5 d. minima ugnies deivės Gabijos diena, per kurią aukota duona. Vėliau, jau krikščioniškaisiais laikais, Gabijos diena pakeista šv. Agotos vardinėmis.

Ruginės duonos gamybos procesas (raugimas, minkymas, kepimas) yra įtrauktas į Europos kulinarinį paveldą. Tai vienas iš Lietuvos kulinarinio paveldo pasididžiavimų: išlaikėme senąsias tradicijas. Gilioje senovėje duona buvo suasmeninta ir sudievinta. Dabar ji taip pat yra maisto, gerovės metafora („Sava duona gardesnė už svetimus pyragus“), nors gyvename pertekliuje ir kartais jos, kepamos jau masiniam vartojimui, nevertiname.

Mūsų protėviai, garbinę namų, vandens, ugnies dievybes, joms dažnai aukodavo duoną. Vasario 5-ąją ugnies deivės Gabijos garbei kepdavo apeiginę duoną. Pranė Dundulienė knygoje „Duona lietuvių papročiuose ir buityje“ rašo, kad dar 1924 m. Pilypų kaime (Švenčionių r.) kepant duoną pirmiausiai padarydavo mažą kepalėlį, kuriame pirštu įspausdavo žymę. Kepalėlį pagarbiai kepdavo priekrosnyje ant žarijų. Iškepusį šaukšto galu raikydavo į riekeles ir dalydavo visiems šeimos nariams.

Tešlos užraugimas ir duonos kepimas senovėje turėjo sakralinę prasmę – jis tarsi atkartojo pasaulio sukūrimą. O kepalėlis yra tarsi pasaulio modelis, kryžiaus ženklu padalytas į keturias pasaulio šalis.

Dauguma baltų genčių žmonių senovėje pradėdami valgyti duoną pirmus kąsnius mesdavo į ugniakurą ugnies deivei ir prie židinio gyvenančioms protėvių vėlėms ar namų dievybėms.

Šv. Agotos vardinės

Gabijos dienai virtus šv. Agotos vardinėmis, duona pradėta šventinti bažnyčiose. Iš ten parsinešta laikyta namų palubėje, gabalėlis jos taip pat būdavo įkasamas po namo pamatais arba padedamas ant krosnies – kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Apskritai laikyta, kad Šv. Agotos duona apsaugo nuo visokiausių negandų – gaisrų, vagysčių, ligų. Taip pat atkeri blogosios akies nužiūrėtus žmones ir gyvulius. Nužiūrėtomis laikytoms karvėms prie ragų buvo pririšamas drobinis maišelis su šventintu duonos gabalėliu, o einant į mišką uogauti ar grybauti, į kišenę taip pat visuomet įsikišama šv. Agotos duonos.

Krikščionė Agota yra kilusi iš Katanijos (Sicilija) ir gyvenusi III amžiuje. Ji priklausė turtingai ir kilmingai kataniečių šeimai, ją auklėjusiai krikščioniškai. To meto Romos imperijoje krikščionys buvo persekiojami. Agota, būdama 15 metų, pajuto pašaukimą tarnauti Kristui. Pasirinkimo nepalaužė net bandymai ją įtraukti į Katanijos prokonsulo Kvinciano ir kurtizanės Afrodizijos organizuotas amoralias linksmybes ir vulgarius pobūvius.

Dėl to Agota buvo žiauriai kankinama ir galiausiai sudeginta, nesudegė tik jos tuo metu dėvėtas nuometas. Lygiai po metų, 252 m., išsiveržė ugnikalnis Etna. Žmonės tai palaikė bausme už Agotos nukankinimą, daugelis bėgo prie jos kapo, paėmę stebuklingą nuometą nešė jį prie įkaitusios lavos, kuri liovėsi veržtis. Nuo tada šv. Agota tapo ne vien Katanijos globėja, bet ir gelbėtoja nuo ugnikalnių išsiveržimų, o vėliau – ir nuo gaisrų.

Vienas seniausių valgių

Duona apskritai yra vienas iš seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės. Žinoma, kad raugintą duoną kinai vartojo jau III, egiptiečiai – II tūkstantmetyje per. m. e. Lietuvoje seniausia duona (o jos archeologams rasti sekasi nedažnai), tiksliau suanglėjusių gabalų, drauge su grūdais rasta Gabrieliškių-Naukaimio piliakalnyje (Raseinių r., II–III a.). Iš tų gabalėlių matyti, kad to meto duona buvo dviejų rūšių: rauginta ir nerauginta. Abiejų rūšių duonoje rasta miežių ir sorų priemaišų.

Nederliaus metais mūsų protėviai valgė bėralinę (nevėtytų rugių) duoną, kurią valstiečiai kepė jau baudžiavos laikais (XVI a.).

Kasdienę duoną kepė iš rugių miltų, o šventinę – iš pagirnių miltų, arba iš maltų malūne, sumaišytų su valcuotais. Tokią duoną dar vadindavo pusragaišiu. Pavasario šventėms kepdavo tokią pačią kaip ir žiemos šventėms, bet į tešlą dėdavo išplaktų kiaušinių.

Dabartinėje juodoje viso grūdo ruginėje duonoje yra riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, angliavandenių, baltymų, cukrų, druskos, skaidulinių medžiagų.

Nerijus Kriaučiūnas, Ukmergės r., Mikėnų kaime, kepa tautinio paveldo ruginę duoną. Ji – iš ekologiškų ūkyje užaugintų senųjų veislių rugių, be pridėtinio cukraus ir priedų, kildinta raugu mediniuose kubiluose, rankomis minkyta ir apglostyta, kepta malkomis kūrenamoje krosnyje. Pats Nerijus su žmona Ugne ir ūkininkauja. Jų ūkis mišrus, ekologinis. Daugiau apie Nerijaus kepamą duoną skaitykite čia.

Negęsta jau trejus metus

Ugnis paprastai yra dvilypės prigimties, ji dažnai mene vaizduojama kaip gyva. Viena vertus, ji šildanti ir skleidžianti šviesą stichija, tačiau, kita vertus, tai jėga, kurios bijo visi gyvi padarai, ji gali sukelti skausmą ir atnešti mirtį, sunaikinti.

Telšių r., šalia Luokės miestelio, stūkso Šatrijos kalnas, o šalia jo – ant alkakalnio jau trejus metus negęsta senovės baltų tikėjimo išpažinėjų inicijuota ir palaikoma amžinoji ugnis. Jos vyriausiasis ugnininkas – Vaidotas Digaitis. Iš visos Lietuvos ir ne tik atvažiuojantys žmonės, dažnai ir su savo malkomis, savanoriškai budi ir saugo, kad ugnis negestų.

Kaip pasakojo Šatrijos amžinos ugnies vaidilė Ažuolė Bajor, Žemaitijoje pirmoji įsimintina su ugnimi susijusi apeiga atlikta 1993 m. Nors apskritai Lietuvoje apeigos vyko jau nuo 1967 m. Žemaitijos žynys Adolfas Gedvilas (1935–2017) pasikvietė tuometinį Lietuvos žynį Joną Trinkūną (1939–2014) į Žemaitiją atlikti amžinos ugnies atgaivinimo apeigų. 1993 m. šventa ugnis buvo užkurta ant Paplienijos piliakalnio netoli Žarėnų kaimo. A. Gedvilui tuomet užgimė mintis, kad reikia atkurti šventą ugnį ant Žemaitijos šventovės – Šatrijos, tad jis pradėjo rengti kasmetines šventos ugnies deivės Gabijos pagerbimo šventes. Jos vykdavo ir tebevyksta kiekvienais metais liepos trečią šeštadienį. Pirmoji ugnis ant Šatrijos kalno suruseno 1994 m. liepos 17 d.

Po to ugnis būdavo parnešama į Adolfo Gedvilo įkurtą Žemaičių karaliaus Ringaudo dvarą Ryškėnuose. Tai jo, kaip tautodailininko, iš ąžuolo ir akmens suręstas statinys, suprojektuotas pagal paties šeimininko fantaziją ir užmojį, kuriame yra žynyčia, alkierius, skliautuota puotų menė, mergų kamara ir požemio rūsys. Namus sergi žinyčios aukure nuolat plevenanti deivės Gabijos ugnis.

„Tokios tradicijos vyko 23-ejus metus (tebevyksta iki šiol) ir štai, po A. Gedvilo laidotuvių, grupelė žmonių nuvažiavo ant Šatrijos kalno, atliko apeigas ir jo garbei uždegė ugnį. Sakydami linkėjimus buvusieji ant to kalno išreiškė norą, kad ugnis liktų, kad sugrįžtų, kad būtų kaip dvasios stiprybė, kaip krivio darbo tęstinumas, kaip norų išsipildymas.

Ir didvyris, kuriam iki sielos gelmių suskambėjo šie žodžiai, buvo Vaidotas Digaitis iš Laukuvos. Jis tarė: „Jeigu jau taip, tegul tas noras išsipildo, aš šiandien lieku čia su ugnimi.“ Tai ir buvo pradžia“, – poetiškai visą istoriją dėstė A. Bajor.

Tai nebuvo planuota ir apgalvota, vyras ten liko kaip stovėjęs, tik vėliau žmona atvežė palapinę. Visi prisižadėjo padėti. Ryte ir pati Ažuolė, paprašyta Vaidoto, atvažiavo saugoti ugnies. Taip kasdien į budėjimą ateidavo vis nauji žmonės.

Iš pradžių buvo gautas leidimas saugoti ugnį ant Šatrijos kalno 40 dienų – pagal senovės papročius gedulo laikotarpiu. V. Digaitis per pirmą budėjimo prie ugnies naktį apmąstė, ką buvo matęs Švedijoje ir surentė iš pradžių laikiną statinį. Vėliau statinys su amžinąja ugnimi perkeltas ant Raudonkalnio šalia Šatrijos. Laikinas statinukas pavirto didesniu, jau ir apšiltintu.

Savanoriai važiuoja iš visos Lietuvos ir saugo ugnį, nepaisant įsitikinimų ar nuostatų. Malkų dovanoja įvairūs žmonės. Naujus budinčius savanorius V. Digaitis pamoko ir paaiškina, padeda budėti. „Geri prasmingi darbai gimsta be planų, tada būna pats tyriausias, pats tikriausias. Kai žmogus daro be garbės ar nuopelnų troškimo, tada jam labai lengva prie savęs pritraukti bendraminčius, kuriuos sieja tas pats noras kalbėti apie praeitį, apie mūsų kultūrą, apie tai kas tikra ir gryna“, – sakė A. Bajor.

Šalia ugnies saugojimo vietos yra trumpas aprašas, kas yra ugnies sergėtojai, kokios jų pareigos, taip pat trumpa atkurtosios Šatrijos ugnies istorija.

„Amžinoji ugnis – tai mūsų tautos dievų ir protėvių palikimas bei gyva perdava ateities kartoms. Tiltas, jungiantis praeitį, dabartį ir ateitį. Tai brangenybė, kaip gimtoji kalba, šventa žemė, meilė ir pagarba Tėvynei. Kūrendami ją mes apjungiame regimą ir neregimus pasaulius, palaikome tvirtą ryšį su mūsų gimine ir Tautos Dvasia“, – teigiama apraše.

Taip saugoma amžinoji Šatrijos ugnis, čia priimami visi apsilankantieji

MŪ inf.