Vilnius. Augantys kaimo gyventojų užimtumo rodikliai neparodo realios padėties, ypač nuo didžiųjų miestų nutolusiose  vietovėse, sako ekonomistas Boguslavas Gruževskis. Pasak jo, žmonių užimtumas gerokai skiriasi „priemiesčių kaime“, ir „tradiciniame“ kaime.

„Yra dvi „kaimo Lietuvos“: yra kaimo Lietuva – priemiesčiai, todėl pirmiausiai užimtumą didina Vilniaus rajonas, Kauno rajonas, Klaipėdos rajonas, atitinkamai šiek tiek stiprėja Šiaulių, Panevėžio (rajonai – BNS) ir panašiai... Tai yra modernus kaimas“, – statistikų fiksuojamą kaimo gyventojų užimtumo augimą antradienį spaudos konferencijoje komentavo Lietuvos socialinių mokslų centro direktorius B. Gruževskis. 

Tuo metu „tradiciniame“ kaime, kur kaimo gyventojai sudaro daugiau nei 50 proc. gyventojų, anot jo, užimtumas yra žemas. „Ir yra tradicinis kaimas, ir ten gali būti problemų. Jeigu jūs pamatysite pateiktą informaciją apie užimtumo lygį kaimo savivaldybėse, pavyzdžiui, Pakruojo rajone, Kupiškio, Kelmės – ten dominuoja tradicinis kaimas. Ten kaimo gyventojai sudaro daugiau nei penkiasdešimt procentų savivaldybės gyventojų ir ten mes matome žemą užimtumą“, – kalbėjo  B. Gruževskis.

„Džiaugiamės, kad ta tendencija yra, bet faktiškai ji neparodo (...) žmonių užimtumo tradicinėse kaimo bendruomenėse“, – pridūrė ekonomistas.

2021 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį kaimo gyventojai itin sparčiai artėjo prie miestiečių: mieste užimtumas padidėjo 2,6 punkto (2011 metais – 59,6 proc., 2021 metais – 62,2 proc.), kaime – 10,2 punkto (atitinkamai 50,5 ir 60,7 proc.).

B. Gruževskis pažymėjo, kad teigiama tendencija yra augantis moterų užimtumas, taip pat išaugęs 55–64 metų gyventojų užimtumas. 

„Vis daugiau vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų dirba, vis daugiau suranda tas galimybes, ir aš manau, kad tikrai pas mus, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, keisis ta kultūra, kai vyresnio amžiaus žmogus tikrai nebus mažiau reikšmingas“, – sakė B. Gruževskis.

Pasak statistikų, per dešimtmetį išaugo priešpensinio amžiaus – 55–64 metų – gyventojų aktyvumas išaugo nuo 55 proc. iki 75,7 proc. Tačiau, pasak ekonomisto, vertinant pensinio amžiaus gyventojų įsidarbinimo rodiklius, reikėtų įvertinti, ar dirbama dėl pasitenkinimo, ar dėl būtinybės. B. Gruževskio teigimu, 2012 metais atliktas tyrimas parodė, kad dėl neekonominių priežasčių dirbo tik apie 20 proc. tokių gyventojų, kai Vakarų Europoje tai daro daugiau nei 50 proc.

Dar viena ekonomisto įvardyta neigiama tendencija – dominuojantis gyventojų užimtumas mažos pridėtinės vertės sektoriuose, pavyzdžiui statybų ar transporto.

„Tai nėra tai, kas generuoja mums atlyginimus po du tūkstančius ar daugiau (eurų – BNS), o tokių atlyginimų mums reikia – ir dėl biudžeto, ir dėl socialinės apsaugos, dėl „Sodros“, ir dėl mūsų patrauklumo“, – sakė B. Gruževskis.

„Investicinė politika turi būti žymiai labiau orientuota į aukštos pridėtinės vertės darbo vietų steigimą“, – pridūrė jis. 

B. Gruževskis atkreipė dėmesį ir į nekvalifikuotų darbininkų dalies padidėjimą per dešimtmetį. Anot jo, tai nesuderinama su šalies ekonominiais interesais.

„Tada, aišku, gali būti, kad auga žmonių (dalis – BNS), kuri nebaigė vidurinės mokyklos. Kadangi jeigu jis gali įsidarbinti, jį priima, tai tikrai iki 35-40 metų nekvalifikuotas darbuotojas gali puikiai funkcionuoti ir vidutiniškai uždirbti daugiau nei mes čia esantys. Bet argi mums nacionaliniame kontekste šito reikia? Ar mes galime tai toleruoti (...) būdami vienų iš labiausiai išsivysčiusių šalių grupėje“, – teigė ekonomistas.