Kaunas. Tėvo dienos proga savo santykį su 4 sūnumis ir dukra jais džiaugdamasis išsako Jurbarko r., Juodaičiuose, ūkininkaujantis Stanislovas Marcinkus, už krikščioniškos šeimos gyvenimo liudijimą apdovanotas Šiluvos Dievo Motinos medaliu.

Jis priduria, kad dėl vaikų nuo mokyklos laikų iki šiol girdi tik gerus žodžius ir pagyrimus.

O Raseinių rajone su tėvu ir dviem broliais ūkininkaujantis Tadas Galinaitis pabrėžia, kad tėtis jam suteikė dalykiškumo, iš jo išmoko kruopštumo ir tvarkingumo.

Daugiau kaip dvidešimt penkerius metus Jurbarko rajone, Juodaičių kaime, ūkininkaujantis Stanislovas Marcinkus su žmona Janina užaugino 4 sūnus: Tadą, Povilą, Vytautą, Simoną ir dukrą Ritą. Vyriausias sūnus Tadas ūkininkauja šalia tėvų, pats jau augina 4 atžalas. Tėvas ir sūnus ne kartą dalyvavo Lietuvos respublikinėse arimo varžybose.

Tiesa, Stanislovas Marcinkus turi ir daugiau patirties, ir daugiau šių varžybų titulų. 2017 m. Dotnuvoje, Kėdainių r. vykusiose Lietuvos artojų varžybose tapo absoliučiu nugalėtoju tradicinių plūgų grupėje ir Lietuvai atstovavo tais metais Pasaulio arimo varžybose, vykusiose Kenijoje (Afrika), taip pat ir 2018 m. vykusiose Vokietijoje, Štutgarte, kur susirinko 50 artojų iš 30 šalių.

Marcinkų šeimoje arti moka ir nori visi, įskaitant ir mamą Janiną, ir dukrą Ritą, kuri, tėčio žodžiais, ne kartą pati rodė didelį norą ir varžybose dalyvauti, ir aria gana gerai.

Marcinkų šeima puoselėja tikrąsias vertybes. Nuotraukoje - per 2016 m. Lietuvos arimo varžybas, kuriose Stanislovas tapo nugalėtoju tradicinių sportinių plūgų klasėje, šalia jo sūnus Tadas, pirmą kartą dalyvavęs respublikinėse varžybose, su žmona Giedre, sūnumi Benu

Visur kartu

Artėjančios Tėvo dienos proga paklaustas, kokias vertybes stengėsi įskiepyti vaikams, žemdirbys ramiai atsakė, kad nieko vaikams primygtinai nedarė. „Darbais turi rodyti pavyzdį, – santūriai tarstelėjo Stanislovas. – Sakiau, labiau rinkitės tokį darbą, kurį mėgstate, o ne tą, kuris pelningas.“

Jokios prievartos vaikams jis netaikė: jie mokėsi ir dirba, kur norėjo, kur širdis vedė. Nuo mažų dienų, nuo kūdikystės visur būdavo kartu su tėčiu: kartu važiuodavo, kartu dirbo. Viską matė ir talkino tėvams, žinojo savo pareigas. Anksčiau darbų tikrai netrūko, kai kūrėsi, kai vaikai augo, dar daug buvo rankų darbo, trūko technikos, tad, anot S. Marcinkaus, vaikai buvo pagalbininkai.

Ir dabar visada suvažiuoja pagelbėti, pavyzdžiui, per šienapjūtę. „Anksčiau su šakėmis šieną kraudavom daržinėje. Trys vyresnėliai čia buvo pirmi darbininkai. Be to, ir karvių laikėme, buvo gal apie 20 kartu su veršeliais, dabar tik dvi liko, – pasakoja patyręs ūkininkas. – Taigi, reikėdavo šienainio gyvuliams atvežti. Tai vaikai keisdavosi: vieną dieną vienas veža, kitą dieną – kitas. Ir dabar, nors kai kurie gyvena Kaune, bet per javapjūtę visada suvažiuoja pasiėmę atostogų iš darbų. Jei geri orai, jei niekas nenutinka, javapjūtę per 10 dienų ir baigiam.“

Šiuo metu jų (kartu su Tado) augalininkystės ūkis, kuriame daugiausia auginami rapsai, žirniai, miežiai, užima apie 100 ha. Daugiau nesiplečia, kad nereikėtų papildomai žmonių samdyti, be to, ir žemių nelabai yra naujų pirkti. Žiemą truputį turi darbo su miškais. Janina pasiliko dvi karvutes.

Išgirdęs klausimą, ar sunku būti penkių vaikų tėčiu, S. Marcinkus nusijuokia ir atsako nežinąs, jei būtų turėjęs vieną, gal galėtų palyginti, o dabar viskas atrodo natūraliai.

„Jeigu gera mama, tai nesunku, visi dirbam, gyvenam, kokie čia sunkumai, – apibendrina Jurbarko r. ūkininkas, negailėdamas gerų žodžių gyvenimo bendražygei Janinai, kuri, pasak vyro, daugiausia dirba: šiltnamiai, gyvuliai, uogos, valgyti daro ir pyragų prikepa. – Vaikai visada matė mus dirbančius ir patys tokie tapo. Į įvairius darbus imdavau ir visai mažiukus, nesvarbu, ar žiema, ar šalčiau. Į penkiavietės mašinos bagažinę pagalves įdėdavau ir tilpdavome septyniese, taip ir keliaudavom.“

Stanislovas pabrėžia, kad niekada nereikėjo nei balso pakelti, nei bausti. „Aš panašiai taip augau, tėvas nėra baręs, gal tik kartą ir gavau per sėdynę, – nusijuokia žemdirbys. – Vaikams turi darbais rodyti pavyzdį, o jeigu sakysi „daryk taip ar anaip“, o pats nedirbsi, tai nieko neišeis.“

Jis mano, kad 100 procentų nebūna, kad viską, ką norėtum, vaikams įdiegtum. Tačiau jis patenkintas savo atžalomis, niekada negavo nusiskundimų dėl jų, tik pagyrimus – iš mokyklos, iš darboviečių.

Vaikai mokėsi, studijavo. Mažesniems, anot tėčio, galbūt mažiau teko darbų, vyresnieji buvo pirmieji tėvų pagalbininkai.

Gyvenimą kuria savo rankomis

Technika yra dar viena sritis, kuriai naginga šeima jaučia potraukį ir puikiai tvarkosi, mėgsta remontuoti. Antrasis sūnus Povilas mechanikas. Tėtis prisiminė, kad, berods, šeštoko jo paprašė atveržti kelis varžtelius, o grįžęs pamatė, kad vaikas viską suremontavęs ir surinkęs. „Nesitikėjau, – didžiuodamasis kalba Stanislovas. – Jau nuo tokio amžiaus jis buvo linkęs prie technikos. Dabar dirba automechaniku automobilių centre. Dar besimokydamas profesinėje mokykloje dirbo visu etatu antroje pamainoje. Vėliau baigė kolegiją.“

Pats S. Marcinkus konstruoti ir tobulinti techniką pradėjo apie 1991 m., kai ėmėsi ūkininkavimo. Įgūdžiai labai pravertė ir arimo varžybose, nes čia reikia dalyvauti su savo plūgu. Respublikinėse artojų varžybose S. Marcinkus dalyvauja nuo 1998-ųjų.

„Be specialaus plūgo varžybose daug nepasieksi, – atviras ūkininkas. – Pradėjau nuo paprasčiausio, gal net senesnio už save patį plūgo. Pats jį perdariau ir patobulinau, kad užgriebis būtų siauresnis, kad verstų geriau. Dabar irgi investavom pinigų, dar tobulinom ir štai, varžybų neliko.“

Jurbarkiškis sako, kad reikia ne tik laiko atsidėti varžyboms, bet ir finansinių lėšų, o atliekamų pinigų labai nėra, be to, sumažėjo rėmėjų. Žmonių susidomėjimas arimo varžybomis taip pat slopsta, o juk anksčiau renginys trukdavo 2–3 dienas.

„Daug kas propaguoja neariminę žemdirbystę. Man geriau pasiteisina arimas. Jeigu pasirenki skutimą, tai turi kokius 3 kartus skusti. Kita problema – atsiranda daugiau ligų, – dalijosi patirtimi ūkininkas. – Ne visus laukus ariu kiekvienais metais, bet kas 2–3 metus, manau, kad vasarojui arimas geriau. Savo laukuose bandymus esu daręs.“

Baigdamas pokalbį S. Marcinkus pamini, kad vaikai, kaip ir jis, ne tik daugelį darbų moka: ir statybininkai, ir elektrikai, ir santechnikai, štai Tadas savo rankomis įsirengė sodybą, bet ir menine gyslele apdovanoti. Tado namai papuošti ir medžio drožiniais. Dukra Rita, baigusi floristikos specialybę ir šiuo metu kolegijoje studijuojanti apželdinimą, ne tik puokštes komponuoja, bet ir iš medžio drožia šaukščiukus, šakutes, dekoruoja dėžutes. Taigi, taip pat nenutolusi nuo žemės.

„Reikia ne mokyklos ar darželio geresnio ieškoti, bet ugdyti žmogų, tai viso gyvenimo pagrindas. Jei geras žmogus, tai pats ir išmoksta, ir susiranda, ką gali dirbti ir iš ko gyventi“, – tokiu kredo vadovaujasi puikios šeimos galva.

Per kartų kartas teka ūkininko kraujas

Vyriausias iš vaikų Tadas Galinaitis kartu su tėčiu Jonu ir dviem broliais Tomu ir Valentu dirba Raseinių rajone įsikūrusiame 500 ha mišriame ūkyje, turinčiame ir veislyno statusą, mat čia laikoma 150 galvijų, iš kurių 60 melžiamų karvių, keliolika avių ir grynaveisliai žemaitukai. Sesuo Lina šiuo metu studijuoja veterinariją.

Galinaičiai augina žieminius kviečius, rapsus, miežius, iš vasarinių – salyklinius miežius, pupas, kukurūzus silosui. Šį pavasarį ūkininkai sėkmingai pradėjo taikyti tiksliojo ūkininkavimo technologiją, pasėliai tręšti pagal žemėlapius kintama norma.

Tadas Galinaitis įsitikinęs, kad ūkininkavimas yra jo kraujyje

„Aš gimiau su ūkininko krauju. Prosenelis buvo ūkininkas, mano a. a. senelis buvo šioks toks ūkininkas, laikė gyvulių, mano tėvukas ūkininkas, aš ūkininkas, tikiuosi, kad mano dukra Emilė bus ūkininkė, – atvirai kalbėjo agronomo diplomą turintis Tadas. – Aš įsivaizduoju, kad tai mano kraujyje, nes mane nuo mažų dienų traukė prie technikos ir žemės ūkio. Tėvukas, tik pradėjęs ūkininkauti, visur mane veždavosi, leisdavo su traktoriumi važiuoti į laukus.“

Yra iš tų laikų likęs vienas kitas atsiminimas. Pavyzdžiui, vieną kartą vežant šieno ritinius labai kilo rusiško traktoriaus priekis. Tadas, nors dar buvo tik paauglys, įlipęs į traktoriaus kabiną laikė, atrodo, spaudė, kad jis nekiltų.

Pasak jaunojo ūkininko, tėtis niekada nei jam, nei kitiems vaikams nenurodinėjo gyvenimo kelio, nesakė, ką daryti ar ko nedaryti. „Dėl agronomijos studijų gal ne tiek tėtis pastūmėjo, kiek aš pats aiškiai žinojau, kad stosiu tik į su žemės ūkiu susijusią specialybę, niekur kitur daugiau nei žemės ūkis savęs neįsivaizduoju“, – tvirtas T. Galinaitis.

Jis dalijosi mintimis, kad santykiai su tėčiu yra darbiniai, ūkiniai, pokalbių temos dažniausiai susijusios su ūkininkavimu, o su mama ryšys labiau intymesnis, pokalbiai kitomis temomis. Iš tėčio, kaip ir visi vaikai, vaikystėje Tadas yra išgirdęs griežtesnį žodį ir pylos gavęs, nes, anot jo, buvo to vertas, gal kažkur lindo, kur negalima, gal kažką paėmė, ko mažam vaikui negalima, bet pats mano, kad nebuvo labai išdykęs.

„Tėtis baigęs inžinerijos studijas, yra labai kruopštus ir tvarkingas, tai gal šios savybės persidavė man ir ne tik ūkyje, bet ir apskritai gyvenime, – svarstė sūnus. – Iš tėčio ir dalykiškumas. Gavau dalykiškų pamokų. Nors jis per daug nereguliavo, su juo iki šiol visada galiu pasitarti, paklausti, jei kas neaišku.“

Tėvo diena Galinaičių šeimoje yra kukli, nelabai smarkiai švenčiama. „Mes ją paminime, visi susirenkame, pasveikiname tėtį ir padėkojame, kad mus užaugino“, – tarsteli Tadas, pridurdamas, kad šiuo metu, nepaisant situacijos, jų ūkyje kol kas viskas gerai, darbai vyksta sklandžiai, o kaip bus toliau, laikas parodys.

MŪ inf.