Vilnius. Kodėl svarbu kalbėti apie užtvankas, kodėl visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, inicijuojami jų šalinimo projektai, koks vaidmuo tenka hidroelektrinėms, kodėl jų pagaminama energija nelaikytina tvaria – apie tai vakar diskutuota nuotoliniame Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje.

Posėdyje dalyvavo ir mintimis dalijosi Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų, Aplinkos apsaugos agentūros, Aplinkos apsaugos departamento atstovai, Gamtos tyrimų centro mokslininkai, Lietuvos hidroenergetikos asociacijos atstovai, kurie, beje, nesutiko su Aplinkos ministerijos pozicija ir jai kategoriškai prieštaravo.

Savo nuomonę ir patirtis, kovojant su užtvankų daroma žala aplinkai, atskleidė ir nevyriausybinių organizacijų (asociacijos „Aplinkosaugos koalicija“, gamtos apsaugos asociacija „Lašišos dienoraštis“), Grigiškių bendruomenės atstovai.

Aplinkos ministras Simonas Gedvilas atkreipė dėmesį, kad dabartinės Vyriausybės programoje yra įrašyta nuostata dėl užtvankų griovimo ir perteklinių užtvankų panaikinimo, žuvitakių atlaisvinimo. Jo teigimu, nevyriausybinių organizacijų iniciatyva išgriauta Bražuolės užtvanka yra tik didelių darbų pradžia, nes dabar rengiamas šių darbų įgyvendinimo planas ir studija, kurias užtvankas griauti pirmiausia.

Gamtinės, socialines ir ekonominės pasekmės

Užtvankų problematiką, jų šalinimo galimybes, kitų šalių patirtį ir planuojamas priemones pristatė Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyresnioji patarėja Agnė Kniežaitė-Gofmanienė.

Pirmiausia ji išskyrė neigiamas, upių būklę bloginančias užtvankų pasekmes gamtai, tokias kaip upės vientisumo pertraukimą, hidrologinio režimo pakeitimą, upės nešmenų dinamikos sutrikdymą, kliūčių žuvų migracijai ir populiacijai atkurti sudarymą. Be gamtinių, pabrėžė ir užtvankų neigiamas socialines bei ekonomines pasekmes.

„Sutrikdytoje upėje, siekiant atkurti jos ekosistemas, reikalingas nuolatinis įžuvinimas, dėl to viešieji finansai patiria kaštus. Šiuo metu veikiančių užtvankų priežiūrai buvo skiriama nepakankamai dėmesio, todėl neišvengiama avarijų. Kai kurios užtvankos savo konstrukcija kelia riziką žmonių sveikatai, saugumui, turtui, tinkama jų priežiūra nemažai kainuoja, o ši našta gula savivaldybėms, nes didžioji dalis jų vienokia ar kitokia forma yra jų valdoma.

Mažųjų hidroelektrinių tikrai negalima vadinti tvaria veikla ar žaliąja energetika, nes turi reikšmingą poveikį aplinkai, o pagamina labai nedidelę elektros energijos dalį“, – vardijo A. Kniežaitė-Gofmanienė.

Pasak jos, kalbėti apie užtvankų šalinimą ir imtis konkrečių veiksmų verčia ir tarptautiniai įsipareigojimas. Vienas jų – Vandens pagrindų direktyva, kuri įpareigoja užtikrinti gerą vandens telkinių būklę, o užtvanka yra aiški to kliūtis.

„Aiškią kryptį Europos Komisija brėžia naujoje Biologinės įvairovės strategijoje, kur keliamas ambicingas tikslas – ES atlaisvinti 25 tūkst. km upių. Šie tikslai atsispindi ir mūsų nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose: Nacionalinėje pažangos programoje, Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane, taip pat ir naujojoje Vyriausybės programoje“, – sakė specialistė.

Pigiau griauti nei prižiūrėti?

Šiuo metu mūsų šalyje yra apie 1 500 užtvankų, dauguma jų statytos dar sovietmečiu, iš jų apie 300 neregistruotos, neturinčios šeimininkų. Trečdalio užtvankų ypač prasta būklė kelia grėsmę žmonių saugumui, neatitinka pradinės funkcijos.

A. Kniežaitė-Gofmanienė pripažino, kad dešimtmetį vykdytas žuvitakių ir žuvų pralaidų įrengimo priemonių įgyvendinimas nebuvo sėkmingas, tam trukdė ne tik teisiniai reglamentavimo dalykai, bet ir senos užtvankos, kurias būtų paprasčiau pašalinti nei rekonstruoti ir pritaikyti žuvų migracijai.

Remdamasi kitų šalių, tarp kurių lyderės – Prancūzija, Švedija, Suomija, Ispanija, taip pat Estija, kuri įgyvendino ambicingus žuvų migracijos kelių atlaisvinimo projektus ir šiuo metu yra nugriovusi 120 užtvankų, patirtimi, A. Kniežaitė-Gofmanienė pabrėžė, kad demontuoti užtvanką yra 10–30 kartų pigiau nei kasmet finansuoti jos priežiūrą. Ypač tai pasakytina apie funkcijų neatliekančias ir šeimininkų neturinčias užtvankas.

„Kitų šalių patirtis rodo, kad nugriovus užtvanką ir atlaisvinus žuvų migracijos kelią, labai greitai atsikūrė žuvų populiacijos, biologinė įvairovė, buvo atstatytas upių funkcionalumas, pagerėjo ekologinės vandens būklės rodikliai. Tie projektai taip pat turėjo teigiamos įtakos mėgėjiškos žvejybos ir vandens turizmo veikloms vystyti“, – sakė Aplinkos ministerijos atstovė, pabrėždama teisinio reguliavimo svarbą, mokslininkų įtraukimą į sprendimų priėmimą, visuomenės švietimą.

Hidroelektrinės neleidžia užtikrinti geros vandens būklės

Lietuvoje veikia 98 hidroelektrinės, iš jų 57, A. Kniežaitės-Gofmanienės teigimu, daro labai reikšmingą neigiamą poveikį vandens telkinių būklei: jų veikla neleidžia pasiekti geros būklės rodiklių ir tinkamai įgyvendinti direktyvos, neatitinka bendrųjų Vandens įstatymo nuostatų, kuriose pabrėžiama, kad veikla turi būti priderinta prie natūralaus upių nuotekio ir kelti kuo mažesnį neigiamą poveikį ekosistemai.

Nors dėl teisinio reglamentavimo šiuo metu sunkoka kontroliuoti ir prižiūrėti hidroelektrinių veiklą ir kaip jos įgyvendina aplinkosauginius reikalavimus, tačiau pažeidimų vis dėlto nustatoma nemažai.

Pavyzdžiui, 2018–2019 m. Aplinkos apsaugos departamentas atliko 43 patikrinimus ir nustatė 22 pažeidimus hidroelektrinėse, daug problemų kelia reikalavimas viešinti vandens lygių duomenis, nes iš patikrintų 78 net 65 atvejuose viešinimas vykdytas netinkamai.

Laukia teisiniai ir mokestiniai pokyčiai

Pasak A. Kniežaitės-Gofmanienės, pirmiausia planuojama keisti Vandens įstatymą, nes norint efektyvinti kontrolę, reikia nustatyti aiškias pareigas tiek užtvankų valdytojams, tiek hidroelektrinių savininkams, kad jie vykdytų veiklą laikydamiesi aplinkosauginių reikalavimų.

Vienas iš pakeitimų – leidimų hidroelektrinių veiklai vykdyti įteisinimas įstatyme, taip aplinkos apsaugos institucijoms palengvinant šios veiklos kontrolę. Šiuo metu hidroelektrinių veikla vykdoma vadovaujantis Tvenkinių naudojimo taisyklėmis.

Taip pat svarstytinas mokesčio įvedimas, nes dabar mažosios hidroelektrinės nemoka mokesčių už gamtos išteklių naudojimą.

„Tai būdas išnaudoti principą „teršėjas moka“ ir įgyvendinti bendrojoje vandens politikos direktyvoje įtvirtintą sąnaudų susigrąžinimo principą, kai dėl aplinkosaugos patiriamas sąnaudas dengia tos veiklos vykdytojas. Atsižvelgiant į keliamas pasekmes, manytume, kad tai būtų teisinga“, – sakė Aplinkos ministerijos atstovė, pridurdama, kad numatomas pakeitimų terminas 2022 m., nes šiuo metu įvairiais klausimais susirašinėjama su Europos Komisija.

Kad teisiniai pokyčiai būtini, pastebėjo ir Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio tinklo skyriaus vadovas Gintautas Sabas atkreipdamas dėmesį į tai, jog dauguma su užtvankomis susijusių taisyklių, kurių daugiau kaip 500, yra patvirtintos 1995–1996 m. todėl, jo žodžiais, tai yra jau naftalininiai dalykai.

„Dėl hidroelektrinių yra 98 taisyklės, dvi jau neveikia, jos tvirtintos 2006 m. Vadinasi, taip pat gana seniai. Keičiasi klimato sąlygos, atsiranda nauji aplinkosauginiai standartai, todėl pakeitimai būtini, ypač žinant, kad hidroelektrinės daro reikšmingą poveikį“, – neabejojo G. Sabas.

Hidroelektrinių valdytojai pokyčiams priešinasi

Lietuvos hidroelektrinių asociacijos atstovas Vilmantas Tornau neslėpė pasipiktinimo dėl aplinkos ministerijos atstovės pranešimo ir kvietė užsukti į asociacijos tinklalapį, kur galima susipažinti su užsienio mokslininkų rekomendacijomis ir hidroenergetikos tendencijomis, kurios visiškai priešingos nei kalbėta posėdyje.

Jo teigimu, jei Vokietijos mažosios hidroelektrinės pagamina 2, tai Lietuvos – net 4 proc. visos atsinaujinančios energijos, todėl negalima abejoti jų nauda.

Pasak jo, iš 1 500 užtvankų tik prie 96 yra hidroelektrinės, kurios įrengtos prie sovietmečiu statytų užtvankų arba prie anksčiau buvusių vandens malūnų, žemės ūkio užtvankų ir panašiai.

„Kitaip sakant, 1992 m. nebuvo kam jų prižiūrėti, valstybė pasiūlė tokį verslą, mes pastatėme hidroelektrines ir iš jų uždirbome pelno. Priešingai nei teigia ministerijos atstovė, tose 96 vietose mes prižiūrime hidrotechninius įrengimus, juos eksploatuojame pagal Tvenkinių priežiūros taisykles.

Pikčiausia dėl to, ko valdininkai nesupranta – mes turime leidimus energetinei veiklai, kurie apibrėžia ne tik elektrosaugos, bet ir hidrotechninių statinių priežiūrai keliamus reikalavimus, tokius kaip reduktorių priežiūra, vandens lygių priežiūra ir kiti techniniai dalykai“, –  sakė V. Tornau, pabrėždamas, kad jų veiklą valstybinės institucijos taip pat nuolat tikrina.

Jis nesutiko ir su tuo, kad hidroelektrinių valdytojai neskelbia duomenų apie vandens debitą ir lygį. Pasak jo, dar vis galiojančiu 2012 m. ministro įsakymu tai matuoti ir skelbti buvo įpareigota Hidrometeorologijos tarnyba. Nepaisant to, asociacija buvo priversta investuoti 400 tūkst. eurų – nuo 2020 m. birželio 1 d. vandens lygio duomenis galima rasti asociacijos tinklalapyje. Tiesa, duomenys viešai nėra prieinami, norint juos pamatyti, reikia susimokėti, o inspektoriai juos gali peržiūrėti su gautu slaptažodžiu.

Sulaukęs klausimų, kodėl už šią informaciją reikia mokėti, V. Tornau atrėžė, kad ministro įsakyme nėra nurodyta, kad duomenys turi būti pateikiami nemokamai. „Juk viešasis transportas ar vandens tiekimas taip pat mokamas“, – pridūrė jis.

Skeptiškai asociacijos atstovas įvertino ir planuojamą aplinkosaugos mokestį. „Jei bus įvestas mokestis už gamtos išteklių naudojimą, šiuolaikinėje situacijoje bus uždėtas kryžius ant hidroelektrinių ir tie 100 objektų greičiausiai užsidarys, nes neapsimokės rinkos sąlygomis dirbti, kai elektros kaina nėra didelė. Nupjausite šaką, ant kurios patys sėdite, nes dabar savivaldybėms kai kurios hidroelektrinės moka nuomos mokesčius.

Be to, prarasite šimtus darbo vietų regionuose, mokesčių iki 3 mln. eurų per metus. Dėl žuvų kelių statybų mes neprieštaraujame, tačiau norime, kad būtų įvertinti ekonominiai rodikliai, nes prarastas pajamas turime susigrąžinti eksploatuodami žuvitakius“, – argumentus dėstė Lietuvos hidroelektrinių asociacijos atstovas.

MŪ inf.