Kauno r. Klimato kaita ir augantis energijos poreikis skatina ūkininkus ieškoti tvarių sprendimų, kurie mažintų sąnaudas ir tausotų išteklius.

Tvarus energijos naudojimas tiesiogiai veikia ūkio konkurencingumą ir ilgalaikį efektyvumą. Tad atsinaujinančios energijos technologijos, kurios neseniai atrodė kaip tolima vizija, šiandien yra svarbi kasdienybės dalis, tačiau jų plėtra dažnai stringa dėl neapibrėžtos ir nuolat besikeičiančios politikos.

Kalbėdamas apie energinio efektyvumo svarbą, VDU Žemės ūkio akademijos profesorius dr. Kęstutis Navickas pabrėžia, kad energija ūkiuose visada reiškia išlaidas, todėl jų mažinimas – tiesioginis konkurencingumo klausimas. Bet pripažįsta, kad ūkininkams ryžtis gaminti energiją nėra paprasta, nes energetikos sritis nėra jiems pagrindinė, jai reikia investicijų, o uždirbti pinigų žemės ūkyje dėl nestabilios rinkos irgi nelengva.

„Dideliuose ūkiuose energija sudaro reikšmingą sąnaudų dalį – nuo degalų iki šilumos ir elektros. Todėl ūkininkai linkę investuoti ir skaičiuoti, kur galėtų sutaupyti. Mažesni ūkiai tam dėmesio skiria mažiau“, – aiškina profesorius.

Anot jo, šiandien ir tvarumas jau nėra vien madingas žodis, tai – modernios visuomenės iššūkis. Visuomenė labiau supranta, kad ištekliai riboti, atliekų poveikis aplinkai – didžiulis, tačiau vis dar per mažai galvojama apie taupymą, kuris labai svarbus ne tik tvarumui, bet ir energiniam efektyvumui. K. Navicko įsitikinimu, energijos taupymas dažnai gali duoti ne mažesnę ekonominę naudą nei pati energijos gamyba.

 „Yra žmonių, kurie iš prigimties nieko nešvaisto. Tad jei gali naudoti vietinius atsinaujinančius išteklius, tai kitokių ir nenaudoja. Tokie, pavyzdžiui, yra danai“, – sako K. Navickas.

Susidomėjimas auga sparčiai – nuo saulės ir vėjo iki biodujų

Atsinaujinančios energetikos srityje per tris dešimtmečius Lietuva padarė milžinišką šuolį. Mokslininkas primena, kad prieš 20–30 metų net akademinėje bendruomenėje kalbos apie atsinaujinančią energetiką buvo vertinamos skeptiškai. Šiandien situacija visiškai kita – statomos saulės, vėjo elektrinės,  pamažu steigiamos ir biodujų jėgainės.

„Mūsų žmonės imlūs technologijoms. Palyginti su tuo, nuo ko pradėjome, rezultatai tiesiog stulbina, o tempais kai kur net lenkiame Vakarų Europą“, – teigia K. Navickas.

Biodujos – dar viena sritis, kurioje kyla nauja banga. Ligšiol į biodujų jėgaines investavo stambios įmonės, tačiau pastaraisiais metais ir ūkininkai pradėjo statyti nedidelės biodujų jėgainės. Bet pašnekovas pabrėžia, kad šiai technologijai įsigalėti vis dar trukdo sudėtingi tinklų prijungimo reikalavimai ir perteklinės energijos realizavimo kliūtys. Ūkininkai tarsi įkliūva į energetikų žabangas.

Profesoriaus pavyzdys iš praktikos tai iliustruoja: „Ūkininkas pastato 70 kW biodujų jėgainę, ji dirba nuolat, o tinklo operatorius leidžia prijungti tik 10 kW. Visai neatsižvelgiama į technologijos specifiškumą ir pritaikomos saulės elektrinėms nustatytos sąlygos. Tai absurdiška ir atbaido ūkininkus investuoti į tvarią energijos gamybą.“

Saulės energija – patogiausia ir populiariausia

K. Navickas pastebi, kad diegti ūkyje vėjo jėgainę nelabai racionalu, nes statant savo poreikiams dažniausiai ji bus nedidelės galios, vadinasi, žema ir neefektyvi. Todėl vėjo energetika paprastai vystoma statant vėjo jėgainių parkus, o ūkininkai gali šioje veikloje dalyvauti tik užleisdami savo žemę ir iš to gaudami naudos, bet nebūdami energijos gamintojais.

Tad populiariausios ūkiuose saulės elektrinės, nes jas įrengti paprasčiau nei biodujų ar vėjo jėgainę, nereikia joms sudėtingos logistikos ar žaliavų. Tačiau jų gamyba ir poreikiai ne visada dera. Elektra gaminama dieną, kai vartojimas mažiausias, o didžiausia paklausa - vakarais arba sezono metu. Todėl kyla problema – kur dėti perteklinę energiją.

„Sąlygos gaminantiems vartotojams nuolat kinta, energijos saugojimas brangsta, o akumuliatoriai tinka tik paros balansui – ne sezoniniams poreikiams“, – aiškina profesorius. Ateityje padėti galėtų elektrinis ir dujomis varomas žemės ūkio transportas – jį būtų galima naudoti kaip energijos kaupiklį.

Gąsdina ir nuolat besikeičianti tvarka

Ūkininkus nuo investicijų į atsinaujinančią energetiką dažnai stabdo ir neaiški, nuolat besikeičianti politika. „Kai pradedi planuoti projektą, galioja viena tvarka. Baigi statyti – jau kita. Tai didžiausias stabdis“, – teigia K. Navickas.

Net ir palankios ES programos ar parama ne visada gelbsti, jei taisyklės neprognozuojamos. Ūkininkus gąsdina sudėtingos prisijungimo procedūros, perteklinės energijos realizavimo sąlygos ir tai, kad dažnai tenka susidurti su reikalavimais, pritaikytais visai kitoms technologijoms.

Tad K. Navicko įsitikinimu, Lietuvai būtų naudinga sugrįžti prie paprastesnės sistemos, kai perteklinė energija superkama be bereikalingų kliūčių. „Ūkininkai negali tapti energetikos įmonėmis – jie neturi tam nei išsilavinimo, nei laiko, nei žmogiškųjų išteklių.“

Biodujos – sprendimas ne tik klimato kaitai

Biodujos, profesoriaus nuomone, yra viena perspektyviausių krypčių. Jos leidžia panaudoti atliekas, ženkliai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir gaminti energiją nuolat, priešingai nei saulės ar vėjo elektrinėse.

Lietuvos potencialas čia nemažas – vien perdirbant mėšlą, kuris susidaro 100 galvijų ir didesnėse, 1 000 kiaulių ir didesnėse fermose bei didesniuose kaip 100 tūkst. vnt. paukštynuose, būtų galima pagaminti apie 124,4 mln. m³ metano arba 1,24 TWh energijos per metus. O tai atitinka šalies ambiciją iki 2030 m. pasiekti 1 TWh energijos gamybos apimtis.

Tačiau mokslininkas atkreipia dėmesį: efektyvumas priklauso nuo logistikos. Jei žaliavas tenka vežti dideliais atstumais, gamyba praranda prasmę.

Biodujos taip pat svarbios ir nacionaliniam saugumui. „Turėdami daugiau vietinės energijos gamybos šaltinių, būtume daug labiau apsaugoti nuo išorinių sukrėtimų – tiek elektros kabelių gedimų, tiek dujų tiekimo sutrikimų“, – į atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrą žiūrėti ir per energetinio saugumo prizmę kviečia K. Navickas.

Energinė nepriklausomybė įmanoma, bet reikia drąsos ir stabilumo

Profesorius tiki, kad ilgainiui Lietuvos žemės ūkis gali tapti beveik nepriklausomas nuo importuojamos energijos. Technologijos vystosi greitai, ūkininkai motyvuoti, o įmonės Lietuvoje jau geba pasiūlyti aukščiausio lygio sprendimus. Tad didžiausia kliūtis – ne technologijos, o taisyklės.

„Jei norime, kad ūkiai maksimaliai išnaudotų savo potencialą, reikia ne tik teikti paramą energijos gamybos priemonėms, bet pirmiausia suprastinti energijos supirkimą, stabilizuoti sąlygas ir sumažinti administracinę naštą. Tai būtų naudinga ir valstybei – ūkininkų generuojama energija nėra didelė, bet gali tapti reikšminga sistemos dalimi“, – sako profesorius.

Jo teigimu, ateityje ūkininkai galėtų uždirbti ir iš CO₂ emisijų mažinimo sertifikatų, kaip jau daroma Danijoje. Tai paskatintų dar didesnes investicijas į tvarią energiją.

Pavyzdys, kai investicija suteikė stabilumo

Kad atsinaujinanti energetika ūkiuose nėra teorija, rodo Šakių r. ūkininko Dariaus Bilskio patirtis. Karui Ukrainoje sukėlus elektros kainų šuolį, ūkininkas nusprendė didinti energetinį saugumą. Taip jo 350 ha augalininkystės ūkyje atsirado 20 kW saulės elektrinė, įrengta ant žemės šalia grūdų ruošos komplekso. Elektrinę ūkininkas statė savo lėšomis.

Elektrinė ant žemės pasirinkta neatsitiktinai – stogai netinko montavimui, o konstrukcijų pritaikymas būtų pareikalavęs didesnių investicijų. Be to, ūkininko žodžiais, ant žemės sumontuotos plokštės užtikrina geresnę ventiliaciją ir didesnį efektyvumą pavasarį, kai gamyba didžiausia.

D. Bilskis elektrinę pasirinkto sąmoningai didesnę – apie 40 proc. galingesnę nei dabartinis poreikis. „Vien grūdams džiovinti kai kuriais metais reikia iki 10 tūkst. kWh. Pirmi veikimo metai parodė, kad be savo elektrinės išlaidos būtų buvusios milžiniškos“, – pasakoja jis.

Nors pati įranga vėliau atpigo, investicija pasitvirtino – ūkininkas išvengė kainų šoko ir įgijo daugiau stabilumo.