Išmokų suvienodinimo problema. Lemia ne argumentai
2019-10-14
shutterstock.com pieš.

Kaunas. Jeigu tiesioginės išmokos būtų nustatomos remiantis tik ekonomine sąnaudų dengimo logika, o ne valstybėms derybose diktuojant savo sąlygas, Lietuvos žemdirbių gaunamos išmokos būtų trečdaliu didesnės nei dabar siūloma.

Tokios išvados priėjo mokslininkai ekonomistai Artiomas Volkovas (Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas) ir Mangirdas Morkūnas (M. Romerio universitetas), skaičiavimams pritaikę sąnaudų-gamybos metodą, kuris atitinka EK priimtus tiesioginių išmokų dydžių skaičiavimo principus.

Skaičiuojant pagal šį metodą, Lietuvos žemdirbių gaunamų tiesioginių išmokų dydis sudarytų 253,7 Eur/ha, t. y. 31 proc. daugiau nei šiuo metu siūlo Briuselis, ir tik 4 proc. mažiau nei ES vidurkis (263,6 Eur/ha).

Žurnalo „Mano ūkis“ spalio mėn. numerio publikacijos „Sąžiningas tiesioginių išmokų skaičiavimas. Ar racionalūs argumentai dar ko nors verti?“ autoriai primena neskelbiamus argumentus už ir prieš tiesioginių išmokų suvienodinimą.

Nemokamų pietų nebūna

Vakarų Europos šalys sutiko į ES priimti Centrinės ir Rytų Europos kaimynes dėl augančios jų rinkos. ES parama žemės ūkiui, ypač jo modernizavimui ir technikos įsigijimui, yra ne kas kita, kaip paslėptos didžiųjų ES valstybių eksporto subsidijos. Juk sunku gavus ES paramą įsigyti traktorių, pagamintą ne ES valstybėse (net jei tai JAV ar kitų trečiųjų šalių prekių ženklų produkcija, didžioji dalis jų mazgų gamybos, ar surinkimo procedūrų atliekama ES šalyse). Taip šalys donorės, gavusios paramą, ne tik išlaiko gerai apmokamas darbo vietas ir padeda vystyti technologinius pajėgumus senosiose ES šalyse, bet kartu padeda joms oligopolizuoti pasaulio rinkas.

Antra, tai leidžia užtikrinti ilgalaikes darbo vietas savoje šalyje, nes įsigyta technika eksploatuojama ne vienus metus, jai reikia atsarginių dalių, techninės priežiūros ir t. t.

Kodėl nenorima mokėti didesnių išmokų

ES senųjų šalių dėmesys Centrinės ir Rytų Europos žemės ūkio sektoriaus modernizavimui susijęs ne tik su noru užtikrinti ES maisto gamybos autonomiją, bet ir su nenoru ugdyti konkurentes.

Dar vienas motyvas šioms šalims nemokėti „pernelyg“ didelių išmokų – nuogąstavimas, kad turėdamos finansinių išteklių nepradėtų perdirbti produkcijos, kurti aukštesnės pridėtinės vertės produktų ir pan.

Kitas argumentas, kuris sunkiai leidžia tikėtis absoliučiai teisingo ES BŽŪP išmokų žemės ūkiui paskirstymo, yra makroekonominio pobūdžio. ES išmokos žemdirbiams naudojamos kaip šalies ekonomikos skatinimo priemonė. Jų gauti pinigai leidžiami savo šalyse, taip ne tik skatinant šių šalių ekonomiką, bet ir padarant ją gerokai atsparesnę išoriniams sukrėtimams.

Moksliškai įrodyta, jog asmens, kurio metinės pajamos padidėja nuo 20 000 iki 30 000 JAV dolerių, vartojimas padidėja apie 60 proc. Asmens, kurio pajamos didėja nuo 1 000 000 iki 1 500 000 JAV dolerių, vartojimas pakyla vos 5 proc. Tai pagrindžia ES išmokų „lubų“ argumentus – geriau duoti mažesnę sumą didesniam vartotojų skaičiui, nei didelę mažam.

Argumentai nevienodinti išmokų

Esama argumentų, kuriais grindžiamas negalimumas suvienodinti tiesiogines išmokas. Visų pirma, tai didesnės žemės ūkio produkcijos gamybos sąnaudos senosiose ES šalyse. Kadangi tiesioginės išmokos yra sąnaudų dengimo mechanizmas, tad suprantama, jog tie, kurie patiria didesnes sąnaudas, turi gauti didesnes kompensacijas.

Kitas dalies mokslininkų pateikiamas argumentas – istorinis. Istoriškai senųjų ES šalių ūkininkai gaudavo didesnes išmokas, jie prie jų priprato, tad būtų socialiai neteisinga jas mažinti. Tačiau naujosios ES šalys neprašo mažinti išmokų senųjų ES šalių žemdirbiams. Jos prašo didinti išmokas naujųjų šalių ūkininkams.

Skaičiavimų pinklėse

Europos Komisija pasisako už sąžiningesnius ir teisingesnius tiesioginių išmokų finansinio voko paskirstymo kriterijus ES mastu. Objektyvių kriterijų parinkimo sudėtingumą lėmė stiprios ir skirtingos atskirų ES šalių nacionalinės pozicijos (iš esmės politinis šalių narių svoris).

Briuselis pasiūlė pinigus tarp šalių paskirstyti remiantis aritmetine taisykle, kuri labiau atitiko šalių senbuvių interesus, o su šiuo siūlymu sutikusios naujosios ES narės tarsi legitimavo skaičiavimų metodiką, kuri net ir 2021–2027 m. numatytame išmokų finansavimo paskirstyme nesudaro sąlygų gauti vienodas arba bent „sąžiningesnes“ tiesiogines išmokas.

EK vėl pasiūlė štai tokią aritmetinę formulę, skirtą mažinti išmokų dydžių tarp šalių narių atotrūkius 2021–2027 m.: visos valstybės narės, kurių išmokos yra mažiau kaip 90 proc. ES vidurkio, galės sumažinti skirtumą per pusę tarp ES 90 proc. lygio ir savo lygio iki 2027 m.

Publikacijos autorių teigimu, remiantis šiais skaičiavimais, net ir matematiškai nepavyks niekada suvienodinti žemdirbių išmokų ES šalyse narėse, o tai svarbu, nes tiesioginės išmokos ES vidutiniškai sudaro apie 30 proc. ūkininkų pajamų, ir dažnai yra vienintelė ūkio pelną užtikrinanti dalis.

Anot publikacijos autorių, EK nėra patvirtinusi aiškios tiesioginių išmokų finansavimo paskirstymo tarp ES šalių narių skaičiavimo metodikos, ji yra tęstinio pobūdžio, be realaus pagrįstumo. Ir nors viešai sutarta dėl principų (sąnaudų dengimo), kuriais remiantis šalių tiesioginių išmokų finansavimas turėtų būti skaičiuojamas, akivaizdu, jog tvirtos metodikos nebuvimas leidžia galingesnėms ES šalims narėms derybose pasiekti sau palankių tiesioginių išmokų finansavimo paskirstymo rezultatų.

Toks teisiškai neapibrėžtas „minkštosios galios“ pasireiškimas, siekiant ekonominės naudos, ne tik neprisideda prie viešai deklaruojamų konvergencijos tikslų, bet ir gali pažeisti teisėtus mažesnių ir palyginti naujų ES šalių ūkininkų lūkesčius.

Plačią ir išsamią publikaciją šia tema rasite žurnalo „MANO ŪKIS“ SPALIO MĖN. NUMERYJE

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Lietuvoje drastiškai mažėja gyvulių skaičius. Kaip tai vertinate?
Orai