Vilnius. Žemdirbiams tebelaukiant sprendimo dėl suartų daugiamečių pievų atstatymo, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktoriaus pavaduotojas Eimantas Pranauskas sako, kad Lietuva ne tik nesprendžia šios problemos, bet dar ir programuoja ją ateičiai.

Vis daugiau ES šalių narių pateikia savo 2023–2027 m. strateginius planus – šiuo metu oficialiame Europos Komisijos puslapyje viešai prieinami aštuoniolikos šalių planai. Tiesa, dauguma jų parašyti nacionalinėmis kalbomis.

Vis dėlto E. Pranauskas pabrėžia, kad tokio skaidrumo teikiant šalių strategijas dar nebuvo: daugumos šalių planai pateikti pagal nustatytą tipinę formą (kaip ir Lietuvos), todėl gana nesunku atsekti ir palyginti tam tikrus kiekvienos šalies rodiklius.

Lietuvoje kilus pasipiktinimui dėl daugiamečių pievų atstatymo, E. Pranauskas atkreipia dėmesį, kad strateginiame plane kiekviena šalis nurodo, kaip ji traktuos tas pievas, ir pažymi, ar taikys jų suarimą kaip kriterijų.

„Pagal reglamentą daugiametė pieva yra ta, kuri nepriskirta sėjomainai. Jei žemdirbys turi dokumentą, kuriame parašyta, kad tai žemės ūkio paskirties žemė ir ji ariama, tai jis sprendžia, yra pievoje sėjomaina ar ne. Jei žemė ariama, vadinasi, yra ir sėjomaina, jis žemę suars kada nors.

O Lietuva taisyklių dabartiniame apibrėžime sako, kad daugiametė pieva – žolinė danga, nesuarta daugiau kaip penkerius metus. Strateginiame plane yra toks mažas punktelis, kriterijus, dėl kurio taikymo apsisprendžia pati valstybė narė, ne ES: ar bus naudojamas suarimo kriterijus, apibrėžiant daugiametes žoles“, – portalui manoūkis.lt sakė E. Pranauskas.

Šiuo metu tik 5 šalys pateiktuose planuose nurodė, kad taikys suarimo kriterijų. Be Lietuvos, jį ketina taikyti ir Čekija, Graikija, Italija bei Ispanija.

Visos kitos šalys, tarp jų Lenkija bei Latvija, to daryti neketina. „Jos pasakė, kad remsis ES reglamentu ir žolėmis vadins tik tas, kurios neįtrauktos į sėjomainą. Esame tarp šalių, kurios pačios susikūrė sau problemą dėl suarimo ir tą problemą perkeliame į 2023 m., nes tą kriterijų taikysime ir vėliau“, – teigia E. Pranauskas.

Anot jo, pakeitus apibrėžimą būtų galima perskaičiuoti ir referencinius dydžius, kurie, pradėjus skaičiuoti pagal 2018 m., dar padidės, jei nieko nebus daroma. „Jei šito nekeisime, sėsime į balą (...) Apibrėžimas labai daug reiškia. Mes klimpstame patys ir klampiname žmones“, – kalbėjo E. Pranauskas.

Tiek apie Lietuvos, tiek apie Latvijos strateginį planą E. Pranauskas kalbėjo ir praėjusį penktadienį surengtame Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidiumo nuotoliniame posėdyje.

Jis atkreipė dėmesį, kad Latvijoje gerokai skiriasii numatoma išmoka melžiamoms karvėms (Lietuvoje planuojama 161,54–173,08 Eur, Latvijoje – 273,62 Eur).

„Dar vienas svarbus momentas – Lietuvos planuojamas karvių skaičiaus mažėjimas. Nes prie šio planuojamo mažėjimo „rišamas“ susietųjų išmokų krepšelis. Įsivaizduokime situaciją: žemdirbiai patiki Žemės ūkio ministerijos pažadais, nutaria plėsti pieno fermas. Gyvulių skaičius pradeda didėti, o išmoka už gyvulį, savaime suprantama, mažėja. Pieno gamintojų vėl lauktų nusivylimas BŽŪP“, – portalui manoūkis.lt komentavo E. Pranauskas.

Anot jo, latviai nesišvaisto perskirstymo išmokos pinigais. Už pirmuosius 30 ha ketina mokėti 50 Eur/ha, vėliau – 6 Eur/ha už plotą nuo 30 iki 100 hektarų. Perskirstymo išmokai jie planuoja skirti apie 25–27 mln. eurų per metus, Lietuvoje tam numatyta apie 120 mln. eurų.

„Smulkiesiems latviai numato smulkių ūkių paramos schemą – ūkiui būtų mokama 500 Eur išmoka be jokių sąlygų. Tam Latvija skirs kiek daugiau nei 7,5 mln. Eur per metus. (...) Jaunieji Latvijos ūkininkai papildomai turėtų gauti apie 40 Eur/ha išmokas, o Lietuvos –143 Eur/ha.

Galbūt latviai sukoncentruos paramą į jaunųjų ūkininkų įsikūrimą, kur galima gerokai rimčiau kontroliuoti paramos skirstymą, kad ji neatitektų pseudoūkininkams“, – taškus dėlioja E. Pranauskas.