Kaunas. Pelkės unikalios ir svarbios žmogaus gyvenime. Ką reiškia gyventi ir ūkininkauti šalia pelkės?

Vasario 2-ąją minima Pasaulinė pelkių diena. Neformalioje ūkininkų aplinkoje žodis „pelkė“ yra įgijęs negatyvų atspalvį. Bet kaltos ne pelkės, o politikų sprendimai, gulantys ant ūkininkų pečių. Ar įmanomas ūkininkų ir pelkių sugyvenimas?

• Sovietmečiu numelioravus pelkes sunaikintas kraštovaizdis
• Paukščiai ir žvėrys daro žalą ūkininkų pasėliams
• Neturime sunaikinti to, ko nesukūrėme

Kalbėdamas apie pelkių svarbą ir unikalumą, VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkas dr. Žydrūnas Preikša sako: „Be ūkininkų mūsų dabartinėje situacijoje žemapelkės išnyktų. Mes esame miškų zonoje, tad jos visos apaugtų medžiais, krūmais ir virstų mišku. Gamtiniu požiūriu ūkininkavimas yra būtinas palaikant natūralias pievas ir pelkes. Be ūkininkų, be ganymo, be šienavimo jos Lietuvoje išnyks“, – drąsiai ir pagrįstai sako dr. Žydrūnas Preikša. Anot Ž. Preikšos, ūkininkų ir pelkių priešpriešos nėra. Pagrindinis klausimas, kiek intensyviai ūkininkausime.

Pelkių žvėrių ir paukščių daroma žala

Ūkininkas Eugenijus Miselis, ūkininkaujantis netoli gimtųjų vietų Tyruliuose (Radviliškio r.), sako, kad įkūrus Tyrulių botaninį-zoologinį draustinį, šalia Tyrulių pelkės uždrausta bet kokia ūkinė veikla.

E. Miselis gimė prieš septynis dešimtmečius Liepiškiuose ir prisimena iš vaikystės visą garsų, kvapų ir augalijos gausą. O kur dar daugybė uogų: spanguolių, mėlynių, girtuoklių, kurių rinkti eidavo moterys. Ir parsinešdavo ne vieną krepšelį.

„Žmogus su savo veikla padarė invaziją. Iškasė griovius, kanalizavo upelius, sunaikino visą paklotę, kuri buvo, kur perėjo paukščiai. Buvo tetervinų, baublių. Prisimenu, kai buvau mažas, tai vakare išėjęs negalėjai užsiklausyti, kiek baubdavo, pavasarį tetervinai burbuliuodavo. Viską išardė, įkūrė durpių įmonę ir, svarbiausia, kad ėmė durpes kraikui, kurias vežė į kolūkius. Taip sunaikino gražų gabaliuką Lietuvos žemės“, – liūdnai apie sovietmetį numelioruotą pelkės dalį kalba E. Miselis.

Grįžęs į dabartį jis išsako ir sunkumus, su kuriais susiduria. „Tarp dviejų griovių toks sąnašynas. Keturi ar penki ūkininkai šalia turime nuosavo miško. Tame miške nieko negalime daryti. Net pasimalkauti. Pagriovius galima išpjauti, o daugiau nieko: ar nuvirto, ar supuvo, ar bebras nugraužė, tos medienos imti negali“, – atviras ūkininkas.

Eugenijus turi 200 ha, augina beveik visas populiarias kultūras (kviečius, miežius, pupas). Ūkininkauja 30 metų ir didžiuojasi, kad turi ūkininko pažymėjimą Nr. 3. Nusipirko savo sodybą šalia tėvų, įsigijo šiek tiek žemės, tada išsinuomojo iš valstybės ir dirba. Visą laiką augino arklius. Žirgai buvo vieni iš mylimiausių jo gyvūnų. Kaip pat sako, su jais susišneka, moka tvarkytis. Dabar jau nepajėgia paskui juos lakstyti, nors vienu metu laikė iki 50. Tad vietovėje, kuri ribojasi su pelke, ganėsi arkliai.

„Ilgai turėjau apie 50 ha pievų ir ganyklų. Bet yra bėda. Arklys geriausiu atveju gali ganytis 3 metus. Po to nebeėda tos žolės, nes ji pasikeitusi nuo jo mėšlo. Vadinasi, tą pievą kokiais ketvirtais metais turi perarti, apversti ir įsėti kitą. Lygiai tas pats ir su karvėmis. Jeigu kas turi ir karvių, ir arklių, gali apkeisti. Arklys ėda specifinę žolę. Esu nusikaltėlis, kad išariau žemę, nes susimažinau arklių. O juk pas mus visa žemė melioruota, tai kokia ji natūrali. Žinoma, yra ten ir truputį nemelioruotos. Mes pievas tvarkytume, jei būtų ekonominis paskatinimas“, – sako Tyrulių ūkininkas.

Anot jo, pelkė gyvena savo gyvenimą, o žmonės – savo. Bendri – tik žvėrys, kurie iš pelkės išeina, pasigano ūkininkų laukuose (kviečiuose). Tų žvėrių kviečiuose yra daug, ypač kanopinių. Šernų taip pat. Jie pridaro daug žalos. Ūkininkai bandė auginti specifines akuotuotas kultūras: miežius, akuotuotuosius kviečius, kvietrugius, kurių neva žvėrys neėda, tačiau tai nepasiteisino.

Dar viena problema – gervės, kurių dideli pulkai pavasarį ir rudenį atskrenda į Tyrulių pelkes. „Jeigu šlapesni metai, nesuspėjai derliaus nuimti, tai rugsėjį – viskas, derlius sumažės. Buvo tokių metų, kai 12 ha miežių gavome užarti. Kadangi, javai nulinksta, varpos nukrenta, gervės eina per tą nulinkusį pasėlį, tada su savo stipriomis kojomis prispaudžia prie žemės varpą, kuri per 3–4 dienas sudygsta. Miežiai sudygsta varpose ir nieko nebepaimsi“, – dalijasi E. Miselis.

Nors vyras nesiskundžia gyvenimu, tačiau jaučia šiokį tokį apmaudą, kad Tyrulių durpių gamybos įmonė tebeveikia iki šiol.

„Vis dėlto durpynas vykdo savo veiklą. Tai jeigu keliam vandenį, viską uždarom, tai tada sutvarkykime ir gamybą, kad niekas negalėtų daryti žalos. O dabar vieniems leidžiama, kitus riboja. Neteisybė“, – sako Eugenijus Miselis.

Unikali pelkės bioįvairovė

VDU Žemės ūkio akademijos Aplinkos ir ekologijos katedros mokslininkas dr. Žydrūnas Preikša pabrėžia, kad kaupiant anglį (CO₂) pelkės yra pačios svarbiausios iš sausumos ekosistemų, neskaitant vandenynų. Pievoje, miške anglies kaupiasi labai mažai.

„Pelkės yra mūsų natūrali žemės ekosistema. Ji formuojasi ten, kur kaupiasi durpės (organika). Tam turi būti kelios sąlygos: gana didelis drėgmės kiekis ir jis turi būti didesnis negu išgaruoja. Lietuvoje giliausias pelkių (durpių) storis siekia apie 8 iki 10 metrų. Ten visi procesai sustoja, durpės natūralioje būklėje nebesiskaido“, – esminį dalyką išsako mokslininkas.

Jis taip pat paaiškina, kad Lietuvoje yra trijų tipų pelkės: aukštapelkės, žemapelkės ir tarpinio tipo pelkes.

Aukštapelkės turi didžiausius klodus durpių. Aukštapelkes daugiausia formuoja kritulių vanduo. Žemapelkes formuoja gruntinis vanduo. Žodžiu, pagrindinis pelkės kraujas – vanduo.

Bioįvairovė pelkėje yra unikali. Dauguma augalų arba gyvūnų, kurie auga ir gyvena pelkėje, niekur kitur negyvena. Pavyzdžiui, paukštelis dirvinis sėjikas, kuris peri tik geros būklės aukštapelkėse ir niekur kitur, arba dalis gegužraibinių augalų: visos gegūnės, pelkiniai purvuoliai. Ž. Preikšos žodžiais, Raudonojoje knygoje rasime dešimtis augalų ir gyvūnų, kurie gyvena tik pelkėse ir niekur kitur.

„Pelkių rūšinė įvairovė už miškų ir pievų mažesnė, bet ji unikali. Kai kalbame apie rūšių nykimą, kalbame ne apie populiacijos mažėjimą. Ir klausimas tada, kas esame tokie, kad nesukūrę nė vienos rūšies, galime naikinti. Taigi, svarbiausia, kad būtų pusiausvyra, kad pačiam žmogui būtų gera gyventi ne naikinant, bet prisitaikant prie gamtos. Ir pievos, ir pelkės gali nesunkiai išlikti. Priešpriešos nėra. Pagrindinis klausimas, kiek intensyviai ūkininkausime. Bet koks intensyvus ūkininkavimas prisideda prie mūsų kraštovaizdžio ir geros aplinkos naikinimo. O juk kuo kraštovaizdis mozaikiškesnis, tuo biologinė įvairovė didesnė, grožio daugiau. Ir visiems bus gerai“, – sako dr. Ž. Preikša.

Paklaustas apie pelkių atkūrimą, jis teigia, kad svarbiausia atkurti vandens lygį ir kad pradėtų augti pelkinė augalija. Į žemapelkę galima atkurti bet kurią buvusią pelkę. Aukštapelkes atkurti ne visur įmanoma, arba prireiks daugelio metų. Netinkamai pakėlus vandens lygį, kartais užliejamos ir nepageidaujamos teritorijos.

Svarbu, kad išliktų tokios unikalios vietos

Raimondas Brizgys Gudinės k., Marijampolės sav. ūkininkauja nuo 2004 m. Laiko apie 50 mėsinių herefordų veislės galvijų. Vasarą jie ganosi greta Amalvos pelkės nuosavose gamtinėse pievose.

Ūkininkas dalijasi, kad ūkininkavimo pradžioje bandė auginti javus, bet jam rankos nekyla pilti trąšų, purkšti. Tad džiaugiasi tuo, kiek šiuo metu gauna iš mėsinių galvijų. Tiesa, neslepia, kad kol paramą moka, tol išgyvena. Dalyvauja projekte. Neturi ekologinio ūkio statuso, bet sako, kad visai nenaudoja cheminių medžiagų, išskyrus iš biohumoso gaminamus preparatus.

„Nuganai, paskui nupjauni išėdas ir visas darbas. Dar turiu natūralių daugiamečių pievų. Net nepersėtos. Ekstensyviai ganau, šienauti galima tik nuo liepos 1 dienos, šlapynėse – nuo liepos 15 dienos. Esam šeimos ūkis, deklaruojame iki 115 ha. Nesamdom darbininkų, patys su žmona ir išgyvenam. Mes nežinome, kas yra blogai“, – atviras R. Bruzgys, pabrėžiantis, kad jo pagrindinė idėja yra saugoti gamtą ir turėti ūkinės naudos.

Beje, jo gyvuliai adaptavęsi prie išskirtinės pievos ir augmenijos, kuri kitokia nei paprastoje pievoje. Jie atsirinkę, ką ėsti.

„Man svarbiau, kad išliktų tokios vietovės, nes tikrai yra ką jose pasižiūrėti. Ne vien ūkiniai augalai svarbūs“, – atviras ūkininkas.

Pelkės

Daugiau nei bet kuri kita ekosistema pasaulyje iš atmosferos sugeria ir kaupia CO₂ .

1971-aisiais vasario 2 dieną Irano mieste Ramsare pasirašyta Tarptautinė pelkių ir seklių vandenų apsaugos konvencija, skirta išsaugoti svarbiausias Žemės šlapynes, kurios svarbios regiono ar pasaulinėms ekosistemoms.

Lietuva prie Konvencijos prisijungė 1993 m. Joje pasaulinės reikšmės saugomoms vietovėmis priskirti Čepkelių, Kamanų, Viešvilės gamtiniai, Žuvinto biosferos rezervatas  ir Nemuno deltos regioninis parkas. Tai didžiausios ir natūraliausios Lietuvos aukštapelkės ar įvairūs pelkiniai kompleksai. 2011 m. sąrašus papildė Girutiškio pelkė ir Adutiškio–Svylos–Birvėtos šlapžemių kompleksas.

Tyrulių pelkė – didžiausias išeksploatuotas pelkinis masyvas Lietuvoje su kadaise buvusia didžiausio ploto šalies žemapelke.

Valstybinių miškų urėdija atkūrė 480 ha pelkių valdomų valstybinių miškų teritorijoje.