Kaunas. Pavasario nekantriai laukė mūsų protėviai, pavasario laukiam ir mes, nors priežastys visai skirtingos. Sausio 25-oji laikoma pusiaužiemiu, virsmu, iš kurio galėtume spręsti, koks pavasaris mūsų laukia. Pašnekovai sklaido iliuzijas, bet kartais norisi ne žinoti, o tikėti.

Vilniaus universiteto Geomokslų instituto Hidrologijos ir klimatologijos katedros doc. Gintautas Stankūnavičius patvirtina, kad sausio 25-ąją švenčiamas etnografinis pusiaužiemis sutampa su meteorologiniu žiemos viduriu. O gamtininkas Selemonas Paltanavičius išsklaido gražią pasaką, kad protėviai apie ateinantį pavasarį spręsdavo iš barsuko (ar kito žiemos miegu užmiegančio žvėrelio) elgsenos. 

Barsukas padeda išlaukti pavasario

Tautosaka byloja: jei pusiaužiemį barsukas išlenda iš olos ir diena saulėta, pamatęs savo šešėlį jis išsigąsta ir eina atgal į guolį, verčiasi ant kito šono ir užmiega. Tai rodo, kad pavasaris bus vėlyvas. Jeigu oras apniukęs, be saulės, barsukas išlenda iš urvo, pripėduoja ir daugiau miegoti neina. Tuomet tikėta, kad kita žiemos pusė bus šiltesnė, o pavasaris ankstyvas.

Rašytojas, ornitologas, fotografas, gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako, kad šiuo metu barsukų populiacija Lietuvoje nemaža. Per paskutinius dešimtmečius jie tapo visai įprasti žvėreliai. Tačiau sovietmečiu barsukai kentėjo, kai dėl kailių buvo gaudomi mangutai ir lapės. Medžiotojai su šunimis atkasdavo ir barsukų urvus.

Barsukų kailis visai netinka drabužiams, jis grubus. Dabar šių gyvūnėlių išskirtiniu dryžuotu snukučiu yra daug. Dažnai jų buvimą užfiksuoja kaimo sodybų saugos kameros. Jie būna išsikasę urvus po pastatais. Tai prieblandos ir naktinis gyvūnas. 

Verta pridurti, kad barsukai gyvena miškuose, šlaituose, kartais krūmuose, ganyklose ir net pievose, bet arti miško. Mėgsta ramybę. Įminga, pasak gamtininko, apie lapkričio pabaigą ir miega iki kovo vidurio, tačiau kartais, kai nešalta, išeina iš urvo. Štai, šią žiemą daug kur beveik visai nemiegojo. Barsukai visaėdžiai, kartais pasimėgauja ir peliniais graužikais ar kokį paukščiuką nučiumpa. Minta ir uogomis, šaknimis, grūdais. 

„Jie pasiruošia žiemai sukaupę riebalų. Barsukas paprastai sveria 12–14 kg, o prieš žiemą gali sverti ir 20 kilogramų. Priaugina riebalų apie 40 proc. savo svorio. Dabar daug kas pasikeitę, ypač klimatas, o gyvūno biologija prie to prisitaiko“, – aiškina S. Paltanavičius.

Paklaustas apie barsuko orų spėjimus, populiarusis gamtininkas juokiasi, kad ir jam visą laiką yra mįslė, kaip žmonės sugalvojo tokią istoriją.

„Visą laiką vertinam šiandienos žvilgsniu ir tarsi reikalaujam: kur barsukas, kodėl jis mums nepasako, bus šiltas pavasaris ar šaltas. Mes akli naudotojai. Nusikelkim 600–800 metų atgal, kai žmogus visiškai priklausė nuo gamtos ir baikščiai žiūrėjo, stebėjo ją, jam buvo viskas svarbu. Apie šį laiką kaime baiginėdavosi gyvulių pašaras, vištos nedėdavo kiaušinių, karvės pieno neduodavo, malkos į pabaigą, vaikai sirgo. Tad visi laukė gerosios naujienos. Ir štai, galbūt kažkas pamatė prie urvo pėdeles, papasakojo šeimai, o gal ir sukūrė. 

Kartais tradicija atsiranda labai paprastai. Tad aš manau, kad be kūrybos, be pasakos, be šmaikštaus liudijimo, o po to ir tikėjimo neatsirado ir barsuko orų stebėjimas“, – aiškina S. Paltanavičius.

Stipriausias klimato atšilimas

Mokslininkas G. Stankūnavičius teigia, kad tolimieji mūsų protėviai daug ką gebėjo įžvelgti astronomiškai. Kita vertus, labai daug kur yra susitarimo reikalas, net fundamentaliuose dalykuose, kurie yra šventi.

Jis sutinka, kad etnografinis pusiaužiemis sutampa su meteorologiniu žiemos viduriu.

„Jeigu laikysime, kad pastovi sniego danga susidaro apie gruodžio vidurį ir apie kovo vidurį ištirpsta, tai sausio pabaiga ir yra žiemos vidury. Gal pastaraisiais metais žiemos patrumpėjo žiūrint iš pavasario pusės, bet seniau tęsdavosi iki kovo vidurio“, – teigia G. Stankūnavičius.

Anot jo, ir dabar visi nori žinoti ateitį, eina pas būrėjus. Vadinasi, tai aktualu. „Anksčiau, kai didžioji dalis gyventojų priklausė nuo žemės ūkio, tai buvo labai svarbu, kaip peržiemos žiemkenčiai, kada bus galima pradėti pavasario sėją ar kitus darbus, tai ir skatindavo įžiūrėti gamtos ženklus“, – sako docentas.

Dabar pasikliaujame naujausiomis technologijomis. S. Paltanavičius juokiasi, kad išsikrauna mobiliojo telefono baterija ir mes pasijuntame labai pažeidžiami, nieko nežinome. 

Vis dėlto naujausi matavimai suteikia daug informacijos ir gelbsti ne vienoje srityje. G. Stankūnavičius pasakoja, kad instrumentinių matavimų pradžia laikytina XVIII a. pabaiga. Patikimi duomenys iš stočių pradėti gauti nuo XIX a. pabaigos. Globaliu mastu patikimi duomenys – nuo XX a. vidurio. 

„Visi kiti laikotarpiai rekonstruoti, modeliuoti. Jei imsime laikotarpį po Kristaus gimimo, vienas minimas atšilimas – vikingų laikai, kai Grenlandijos pakrantės buvo tinkamos gyvulininkystei. Paskui buvo permainų laikas, kai kūrėsi Lietuva – XIII–XIV a. ir dar vėliau – jau Viduramžių pabaigoje–Renesanso pradžioje – mažasis ledynmetis, kai klimatas buvo vėsesnis. Tuo metu čiuožinėti ant kanalų Nyderlanduose (Amsterdame) buvo įprastas vaizdas. Dabar tie kanalai užšąla kartą per 10 metų ar dar rečiau. Vis dėlto dabartinis atšilimas per pastaruosius 2 tūkst. metų yra stipriausias. Tiesiog ankstesnių patikimų duomenų neturime“, – apie klimato kaitą ir vienus svarbiausių kaitos laikotarpių aiškina mokslininkas.

Jis taip pat nurodo svarbiausius klimato kaitos požymius: hidrologinis požymis, t. y. pavasario potvyniai, kuriuos mes, G. Stankūnavičiaus nuomone, turbūt pamiršome, nes jų nebūna, nes nėra sniego dangos, arba ji keliskart susidaro ir ištirpsta, arba jie praeina žiemą kaip poplūdis.

Kitas požymis – karštų dienų skaičius vasarą. Seniau ypač karštų dienų per sezoną buvo 1–2, dabar per sezoną pasitaiko porą savaičių. Toliau – ankstyvos sausros. Jau kelerius metus per pastarąjį dešimtmetį yra buvę, kad sausros prasidėjo gegužės pradžioje ir balandžio pabaigoje, ko anksčiau nėra buvę, nes balandžio pabaigoje po šaltų žiemų tik įšalas išeidavo.

Na, ir žinoma, kritulių sezoninis persiskirstymas. Pavienės liūtys kartais būna tokios intensyvios, kad per 2 valandas gali iškristi ir mėnesio norma.

Taip gyvena šiuolaikiniai žmonės, ir panašu, kad barsukai prie to prisitaikę, jau nekalbant apie meškas, kurios pas mus retas svečias.

Pasikeitęs ūkininkų darbų ritmas 

Biržų rajono ūkininkas Kęstutis Armonas juokiasi, kad dabar ūkininkų darbų ritmą lemia ne barsukai, ne gamtos virsmas, bet naujosios technologijos.

„Mūsų ūkyje nėra tikslios darbų pradžios ir pabaigos. Darbai nesibaigia. Ūkis specializuojasi sėklininkystėje ir šiuo metu dirba valomosios. Tad nėra kažkokio atskaitos taško, kada reikia pradėti, visada vyksta darbai – ištisus metus. Naujosios technologijos mums padeda numatyti, kas bus. Gal daugiau, kai oro sąlygos leidžia, kai prasideda šiltesni orai darytis, tai kas turi daugiau remonto ar pasiruošimo darbų, trąšų pirkimo, tai užsiima tuo“, – pusiaužiemio darbus vardija ūkininkas.

Jis su atodūsiu dalijasi, kad šiais laikais buvusios etnografinės šventės, kaip pirmosios vagos ar Jorės ir kitos lieka tik kaip atrakcija ir priminimas, realiame gyvenime tai neaktualu. 

Tai ar eisime ieškoti barsuko?