Vilnius. Gražiai sužėlusiais pasėliais romiai užkandžiauja pulkelis stirnų – tokį vaizdą savo laukuose dažnai išvysta žemdirbiai.

Nors medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos kompensavimas reglamentuojamas, tačiau valdose pašeimininkavus paukščiams nuostoliai lieka žemdirbiams. Kaip vertėtų keisti esamą tvarką trečiadienį diskutuota Seimo Kaimo reikalų komitete.

Situaciją pristatęs Kauno r. ūkininkas Juozas Staliūnas teigė, kad dabar „situacija dėl laukinių gyvūnų daromos žalos yra apgailėtina“. Pademonstravus filmuką, kuriame matomi lauke besiganantys gyvūnai, jis teigė, kad visa tai kartojasi kas naktį ir nuostoliai yra didžiuliai.

Jis taip pat pabrėžė, kad nuo gausios gyvūnų populiacijos kenčia ne tik žemdirbių laukai, bet ir miškuose pasodinti jaunuolynai. Tik, jei nusiaubus lauką kitąmet ten vėl bus galima sėti, tai nugraužtas jaunuolynas ataugs tik per dešimtmetį.

Tiek žemės ūkio ministro patarėjas Daivaras Rybakovas, tiek Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vadovas Algirdas Klimavičius pritarė, kad problema yra sena ir aktuali. Ir nors jau buvo teiktos Laukinės gyvūnijos įstatymo pataisos, siūlančios platesnę valstybės atsakomybę, tačiau liko dabar galiojanti tvarka, kad už medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą atlygina medžiotojai, už griežtai saugomų ar sukėlusių avarijas – valstybė.

Tuo tarpu paukščiai lieka savotiškoje pilkojoje zonoje – ūkininkų laukus pamėgusios gervės, žąsys, nemažai pastebima ir gulbių, tačiau jų padarytos žalos kompensavimas nenumatytas. 

Vis dėlto A. Klimavičius teigė, kad į temą gilinamasi ir toliau – kartu su Žemės ūkio ministerija jie yra išsinagrinėję, kokią praktiką taiko kitos valstybės. Vienas iš variantų – remiama ūkininkams nenaudinga veikla, bet leidžianti valdyti gyvūnijos žalą – pvz. paliekama dalis nenuimtos kultūros, kad paukščiai ar žvėrys galėtų maitintis būtent tame lauke. Tai atlyginama iš Kaimo plėtros programos lėšų.

Kai kur taikoma ir mažiau priimtina praktika – pasėlių struktūros keitimas. Tačiau, anot Aplinkos ministerijos atstovo, praktiškai tai įgyvendinti pavyksta labai retai – jei ūkininkas prisitaikęs visą savo infrastruktūrą auginti pvz. kopūstus, jam bus labai sunku pereiti prie miežių auginimo.

Dėl paukščių keliamos žalos, anot jo, vertėtų svarstyti apie kompensavimą pagal tam tikras vietoves, nes pastebima, kad didžioji dalis paukščiai kasmet renkasi labai panašias lokacijas.

„Didesnė paukščių žala pasidaro paprastai tose pačiose Lietuvos vietose, esame surinkę informaciją, reiktų dar ją patikslinti. Dar šiek tiek padirbėjus galėtume pasakyti, kokiose vietose reikia remti ūkininkus, prisitaikant prie laukinės faunos keistenybių“,- kalbėjo A. Klimavičius, pridurdamas, kad dėl medžiojamųjų gyvūnų, jei ta žala yra vis auganti, galbūt reiktų intesyviau ginti savo interesus, aktyviau bendradarbiauti su savivaldybėmis, jų sudarytomis komisijomis, galiausiai „medžiotojai savaime bus priversti mažinti populiacijas, jei jiems tai bus finansiškai nepakeliama“.

Jis taip pat ragino iš karto galvoti, kam ir kokia žala būtų kompensuojama – ar tik versliniams uogynams, ar ir auginantiems tik savo reikmėms. „Klausimų yra visas spektras, kuriuos reikia išnagrinėti ir rasti sprendimus“, - kalbėjo A.Klimavičius.

Tuo tarpu J. Staliūnas teigė, kad žemdirbiams sudėtinga susitarti su medžiotojais ir „kas savaitę kviesti komisiją, nes situacija kartojasi kas naktį“. Pasak žemdirbio, dabar esanti metodika pasenusi, problemų neišsprendžia, nuolat kyla ginčai.

„Medžiotojai samdosi patarėją, stengiasi nuneigti padarytą žalą, ūkininkai įrodinėja savo - neįmanoma surasti teisybės. Pagaliau tas ginčas atsiduria teismuose ir tęsiasi  eilę metų (...) Nesikeis niekas, kol nebus taip, kad medžiotojų klubai pasirašo sutartis su žemės savininkais, su naudotojais, kur būtų aptarta, kaip bus saugoma, kur bus bokšteliai, kaip prie jų privažiuoti – viskas turi būti aptarta. Nereikės siuntinėti komisijų, vaikščioti po teismus. Žemdirbiai turi pasirašę sutartis su žemės savininkais – nekyla jokių problemų. Padarykime tokią tvarką ir čia“, - aiškiau apibrėžti santykius siūlė J. Staliūnas.

Kad situacija nėra paprasta antrino ir Lietuvos uogų augintojų asociacijos pirmininkas Tautvydas Gurskas, teigdamas, jog, visų pirma, rėmimo situacija skirtingose savivaldybėse nėra vienoda, kita vertus, nėra lengva tartis ir su medžiotojais.

„Pavasarį jie medžioti negali, nesakysi -  sėdėk kovo mėnesį ir vaikyk žvėris pas mane. Taip padaryti negali. O atėję žvėris padaro žalą negrąžintinai ilgam: nuės šilauogių visą eilę ir ką darysi?.. Ataugs po 5 metų...“, - kalbėjo T. Gurskas.

Vis dėlto Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Jonas Talmantas sakė, kad daugelis medžiotojų būrelių yra apsidraudę, tad nekyla jokių problemų kompensuojant žalą. Pasidalinęs savo patirtimi apie stumbrų padaryta žalą jis teigė, kad ir iš valstybės gauti žalos kompensavimą nėra sudėtinga, „tereikia viską teisingai suforminti“.

Ne vieną kartą nuotoliniame parlamentinio Kaimo reikalų posėdyje skambėjo raginimas Seimo nariams dar kartą grįžti prie Laukinės gyvūnijos įstatymo pataisų ir aiškiau reglamentuoti žalos atlyginimą, įtraukiant ir paukščių sukeliamus nuostolius.  Komitetas ketina siūlyti abiem ministerijoms neatidėliojant peržiūrėti teisės aktus ir metodikas, jas patikslinti, kad ūkininkams būtų tinkamai atlyginama tiek medžiojamųjų, tiek nemedžiojamųjų gyvūnų sukeliama žala.

Taip pat Komitetas ketina parlamentinės kontrolės teise peržiūrėti, kaip įgyvendinama Miškų įstatymo 20 str. antroji dalis, kuri numato, kad medžiojamųjų gyvūnų skaičius miško žemėje turi būti palaikomas toks, kad būtų garantuotas ekosistemos stabilumas. 

MŪ inf.