Ukmergė.  Plaukiojančios salos - retas reiškinys. Nors šiais Veprių ežero „vaiduokliais" grožisi ir juos filmuoja turistai, gyventojams plaukiojančios salo tapo nuolatiniu galvos skausmu - jie baiminasi, kad salos gali išgriauti užtvanką, tuomet vandenyje skendėtų ne tik ūkininkų laukai, bet ir sodybos.

Veprių seniūnė Dalė Urbonienė sako tiksliai nė nežinanti, kiek tų salų šiuo metu po ežerą klajoja - keturios ar penkios: vienos atitrūksta nuo durpingo ežero pakrantės, kitos susijungia į didesnes arba „prikimba" prie kranto. Pasak seniūnės, salos nuolat traukia poilsiautojų bei turistų dėmesį.

Vietiniams gyventojams ir seniūnijai salos tapo nuolatiniu rūpesčiu. Labiausiai neramina didžiausia sala. D. Urbonienė pasakoja, jog po lietaus pakilus ežero vandens lygiui ar pučiant stipresniam vėjui, didžioji sala skrodžia ežerą valties greičiu, palikdama paskui save net vandens brydę. „Tikrai įspūdingas vaizdas", - tvirtina ji.

Tačiau vėjui pasisukus vandens užtvankos link, prie jos grėsmingai artėja ir sala. Ypač sunerimstama, kai atplaukia prie pat užtvankos - baiminamasi, kad neužkimštų įrenginių ar jų visai neišgriautų.

Ši apie 20 arų ploto sala, apaugusi medžiais, nendrėmis bei kita ežero augmenija, - užtvankai būtų rimtas išbandymas.

Salas tenka „ganyti"

Vietiniai gyventojai su šia ekstremalia situacija paskutinį kartą susidūrė prieš penkiasdešimt metų. Tuomet, salai užkimšus užtvankos pralaidą, ežero vanduo išsiliejo iš krantų.

D. Urbonienė sako, jog panaši situacija nutiko pernai - prie užtvankos priplaukusi sala užkimšo pralaidą ir vandens lygis ežere pradėjo kilti. Laimei, sala buvo nedidelė ir pavyko ją susmulkinti metaliniais strypais.

Salos pavojingai priartėjusios prie užtvankos

Ir dabar, papūtus stipriam vėjui, seniūnė vis skuba prie ežero žiūrėti, ar nepajudėjo salos. Budrumo nestinga ir aplinkiniams gyventojams - priartėjus prie užtvankos saloms, tuoj skambina į seniūniją.

Pažaboti nesiseka

Tinkamos technikos salas ištraukti į krantą seniūnijoje nėra. Tenka su stichija kovoti rankiniu būdu. Kita vertus, sako seniūnė, suvaldžius salas ir apsaugojus užtvanką, seniūnija galėtų šiuo gamtos reiškiniu pasinaudoti. „Gyvos" salos - puikus reginys. Turistams tikrai yra, ką parodyti.

Bandė ne kartą salą pritvirtinti, tačiau savo jėgomis tai padaryti sunku. Pritvirtino sykį storu metaliniu lynu, tačiau šį kažkas nugvelbė.

„Buvome sukalę 80 medinių polių, jais salą pritvirtindami prie ežero dugno. Kokius 6 metus laikė, tačiau nupuvo ir sala vėl plaukioja", - pasakoja D. Urbonienė.

Be to, po šio salos „įkalinimo" ji dar labiau padidėjo - mat prie stovinčios priaugo dar kelios mažesnės ir plotas išsiplėtė.

Seniūnijai yra suteikta teisė ypatingais atvejais reguliuoti vandens lygį ežere. Bet, anot seniūnės, be savivaldybės Ekstremalių situacijų komisijos leidimo seniūnijos darbuotojai nesiryžtų didinti vandens ištekėjimo iš užtvankos, mat dirbtinai išleidus vandenį grioviais į Šventąją, galima padaryti gamtai neatitaisomos žalos.

Seniūnija tikisi, kad savivaldybė ras lėšų ir būdų apsaugoti užtvanką nuo migruojančių salų.

Užkardą planuoja kitąmet

Ukmergės rajono Žemės ūkio ir infrastruktūros skyriaus vedėjo pavaduotojas Kęstutis Rimas sako, kad šiemet planuojama sutvirtinti pietinėje ežero pusėje esančią vandens pralaidą. Parengus techninį projektą surengtas viešųjų pirkimų konkursas šiems darbams atlikti. Jį laimėjo UAB „Ukmergės melioracija". Darbai kainuos 35 tūkst. litų.

Savivaldybės specialistai ieško būdų, kaip apsaugoti užtvanką. Galima priešais ją pastatyti betoninę ar metalinę užkardą arba pačias salas pritvirtinti prie dugno.

Tačiau seniūnijos gyventojams dar teks „paganyti" po ežerą klajokles bent jau iki kitų metų. K. Rimas mano, jog dėliojant biudžetą pavyks rasti apie 60 tūkst. litų užtvankos apsaugai. Anot jo, be šios sumos „nėra ko ir prasidėti".

MŪ inf.