Kaunas. Su augalų apsaugos produktais reikia elgtis taip pat atsargiai ir atsakingai, kaip su vaistais. Tyrimai rodo, kad neretai žemdirbiai neįvertina, kokią žalą daro sau ir aplinkai netinkamai užpildydami, o vėliau išplaudami  purkštuvus. Kartais reikia tik elementarių žinių ir sąmoningo noro jas taikyti praktikoje, kad būtų pasiektas geras rezultatas.

Saugus ir tausus naudojimas svarbus ir dirbančiųjų sveikatai, ir aplinkosaugai. Lietuvos augalų apsaugos asociacija (LAAA) kartu su Europos augalų apsaugos asociacija (ECPA) vykdo atsakingo augalų apsaugos produktų naudojimo projektą ir tikisi įsilieti į grandiozinį projektą „Operatorių mokymas, kaip išvengti taršos iš sutelktųjų taršos šaltinių" (angl. Train Operators to avoid Polution from Point Sources (TOPPS). Tai trejų metų trukmės projektas, susiejantis partnerių iš 15 Europos valstybių narių veiklą ir finansuojamas Europos Komisijos programos „Life" ir ECPA lėšomis.

Į seminarą „Aplinkos taršos mažinimas saugiai naudojant augalų apsaugos produktus" susirinko Valstybinės augalininkystės tarnybos, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos, Lietuvos žemės ūkio rūmų, Lietuvos ūkininkų sąjungos, mokslo ir mokymo įstaigų atstovai

Vandens apsauga prasideda nuo suvokimo

Kaip mažinti aplinkos taršą saugiai naudojant augalų apsaugos produktus šią savaitę diskutuota seminare Aleksandro Stulginskio universitete. TOPPS projekto vadovas Manfredas Riutelė (Manfred Roettele), įgyvendinęs jau ne vieną vandenų apsaugos projektą, priminė, kad pagal europines direktyvas, galiojančias nuo 1996 m., geriamojo vandens standartams taikomi itin aukšti reikalavimai. Kad būtų galima tai įsivaizduoti, M. Riutelė pateikė tokius skaičius: maksimali leistina tarša yra tokia, kokia būtų 1 g veikliosios medžiagos ištirpdžius 1 m pločio, 30 cm gylio ir 33 km ilgio vandens griovyje.

ECPA projektų vadovas Manfred Roettele, LAAA direktorė Aušra Beniulienė ir ASU mokslininkas Remigijus Zinkevičius mano, kad tokio pobūdžio seminarai būtų labai reikalingi ir žemdirbiams

M. Riutelė pristatė apklausos rezultatus, kai respondentams (specialistams ir žemdirbiams) buvo užduotas klausimas, kas labiausiai teršia vandenį. „Paaiškėjo didžiuliai skirtumai tarp šalių vertinant šią problemą. Tačiau bendrai susumavus rezultatus, 41 proc. respondentų mano, kad svarbiausias taršos šaltinis yra organinės trąšos, 30 proc. - kad augalų apsaugos produktai, 29 proc. - kiti chemikalai", - apibendrino M. Riutelė. Ir čia pat priminė, kad vidutinių duomenų statistika nėra patikima: „Jei laikai vieną koją verdančiame vandenyje, o kitą lediniame, tai vidurkis išeitų dar visai pakenčiamas - apie 50 laipsnių, tačiau faktas tas, kad ir turi didelių problemų ir su viena koja, ir su kita".

M. Riutelė pabrėžė, kad vandens apsauga prasideda žmonių galvose. Vykdant projektą, buvo atlikti tyrimai, iš kokių šaltinių į vandenį patenka daugiausia taršos. Paaiškėjo, kad 50 proc. taršos yra iš sutelktųjų šaltinių (purkštuvų užpildymo ir valymo), 35 proc. iš nuotėkio, 5 proc. iš dulksnos. Kita vertus, būtent taršą iš sutelktųjų šaltinių yra lengviausia sumažinti elgiantis tiksliai pagal taisykles.

Sudėtingiau yra padaryti įtaką taršai su nuotėkiu, mat čia daug priklauso nuo situacijos konkrečiame lauke. Paprastai žemdirbiai klaidingai mano, kad nuotėkis įmanomas tik šlaite. Anaiptol: nuotėkis gali įvykti ir lygiame lauke, kai dirvožemio paviršiuje susiformuoja plota ir gausiai palyja. Žemė gali nesugerti vandens ir dėl susiformavusio dirvos pado, pavojingos ir lauko reljefe atsiradusios daubos ir grioviai.

„Ką daryti? Suardyti dirvožemio suspaudimą, padidinti organinių medžiagų kiekį, suformuoti apsaugines juostas, optimizuoti laukų dydį (pernelyg dideli laukai didina nuotėkio riziką). Jei tik galima, šlaitus rekomenduojama dirbti išilgai", - tokie buvo M. Riutelės patarimai. Taip pat galima suformuoti dirbtinius vandens telkinius, kur subėgtų perteklinis vanduo, tik būtina išsiaiškinti, ar tokių telkinių įrengimas yra leidžiamas konkrečiame lauke.

Kaip sumažinti taršą su dulksna? Labai daug priklauso nuo purkštuvo sureguliavimo, lašelių dydžio, purkštuvo važiavimo greičio ir sijų nuleidimo aukščio (jei sija yra 70 cm aukštyje  - dulksnos rizika padidėja 50 proc., lyginant su 50 cm aukštyje esančia sija). „Daug vertingų patarimų, kaip mažinti dulksną, galima rasti tinklalapyje www. TOPPS-drift.org

Ar mokate saugiai užpildyti ir išvalyti purkštuvus?

„Jei iš purkštukų eina jau ne skystis, bet oras, tai dar nereiškia, kad purkštuvas yra tuščias", - įspėjo Aleksandro Stulginskio universiteto Žemės ūkio inžinerijos ir saugos instituto docentas Remigijus Zinkevičius primindamas, kad gera naudojimo praktika susideda iš purkštuvų valymo, pripildymo, likučių tvarkymo, produktų paskleidimo, sandėliavimo ir transportavimo.

Vaizdinė demonstracija ASU VIII rūmų kieme: ASU Bandymų stoties mechanizatorius Virginijus Butkevičius rodė kaip saugiai užpildyti ir išvalyti purkštuvą Amazone UF 901

Pasak R. Zinkevičiaus, būtina išsidėmėti vieną taisyklę - kur purškiame, ten ir valome purkštuvą: „Nevežkime taršos į kiemą, iš laukų grįžkime švarūs". Dešimt kartų praskiedus likučius, juos galima išpurkšti neapdorotoje lauko vietoje.

„Ar žinote, koks purškiamo tirpalo likutis lieka jūsų purkštuve? Ar kada nors klausiate to pirkdami naują purkštuvą? Manau retai. Svarbiausi žemdirbių klausimai buvo talpa ir kaina", - pastebėjo mokslininkas teigdamas, kad daug ūkininkų net nesusimąsto, kad likučiai - tai ne tik gamtos tarša, bet ir materialiniai nuostoliai ūkiui.

Purkštuvus galima užpildyti lauke ir ūkyje; daugiau kaip 85 proc. žemdirbių purkštuvus užpildo ūkiuose. Tam būtinos aikštelės su kieta danga arba specialios bioaikštelės (kelios pavyzdinės tokios aikštelės kaip pilotiniai projektai prieš dešimtmetį buvo įrengtos ir Lietuvoje). Pasak LAAA direktorės, jei būtų numatyta parama tokios aikštelėms su biofiltrais įrengti, tai būtų realus žingsnis taršai mažinti.

Purškiant nemažai augalų apsaugos produktų likučių nusėda ant išorinių purkštuvo paviršių. Ypač tai aktualu purškiant sodus. Geriausia purkštuvą nuplauti aukšto slėgio vandens srove iš karto baigus darbą. Atlikti skaičiavimai rodo, kad plaunant purkštuvą iš karto (4 bar slėgiu), pakanka 25 l vandens, o po 10 valandų tiems patiems nešvarumams nuplauti jau prireikia 5 kartus daugiau vandens.

Kretingos rajono ūkininkė Sonata Pielikytė-Lazdauskienė (dešinėje) susidomėjusi stebėjo taisyklingą purkštuvo valymo procedūrą ir uždavė ne vieną klausimą LAAA direktorei Aušrai Beniulienei, Valstybinės mašinų bandymų stoties techniniam vadovui Algirdui Bunevičiui (nuotraukoje - centre) ir BASF agronomui konsultantui Pauliui Paulauskiui

Labai svarbu išplauti ir pesticidų pakuotes - jos skalaujamos tris kartus, į pakuotę kaskart įpilant ¼ tūrio vandens (ankstesnė rekomendacija buvo 1/3 tūrio) ir gerai pakratant uždarytą pakuotę mažiausiai 30 sekundžių.

Operatorius turi vilkėti specialius apsauginius drabužius, kepurę, avėti guminiais batais, mūvėti nitrilo gumos pirštines, veidą apsaugoti skydeliu. Visos asmeninės apsaugos priemonės turi būti paženklintos CE ženklu ir sertifikuotos EN. Danų duomenimis, net 2/3 visų nelaimingų įvykių atsitinka būtent ruošiant darbinį tirpalą. Todėl pilti produktus reikia stovint saugiai ir stabiliai, pylimo vieta turi būti operatoriaus juosmens aukštyje, lengvai pasiekiama ranka.

Lengviausia pakuotes plauti pasinaudojant purkštuve integruota plovimo įranga

Seminaro dalyviams buvo padalyta daug mokomųjų leidinių bet kompaktiniame diske įrašytas filmas, kuriame paprastai ir aiškiai akcentuojami pagrindiniai saugaus darbo momentai. „Drąsiai naudokite šią medžiagą savo darbe ar mokydami žemdirbius. Visa ši informacija gali būti laisvai cituojama, dauginama ir dalijama", - paragino LAAA direktorė Aušra Beniulienė.

Daug naudingų patarimų, tarkime, kaip apskaičiuoti tirpalo kiekį paskutiniam važiavimui purkštuvu per lauką (kad darbinis tirpalas nesibaigtų viduryje lauko), kaip tiksliai sureguliuoti purkštuvą, galima rasti R. Zinkevičiaus knygoje „Purškimo teorija ir praktika".

MŪ inf.