Kaunas. Veislininkystės sistema šalyje iki šiol deramai nefunkcionuoja, nors apie jos problemas kalbama daug. Teigiamų poslinkių vis dar nematyti, o veislininkystės politiką ir prioritetus diktuoja ne gyvulių augintojai, o valdininkai, kurie gerokai mažiau išmano praktinę reikalo pusę.

Pokalbis apie tai „VETinfo" žurnale - su Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos direktoriumi ir Žemės ūkio rūmų Veislininkystės komiteto pirmininku dr. Edvardu Gedgaudu (nuotraukoje).

Kokios šiuo metu didžiausios šalies veislininkystės problemos?

Manau, šiuo metu didžiausia problema yra valstybinis valdymas. Veislininkystę reguliuoja ne ūkininkai, o valstybė, kuri, kaip matome, tvarkosi neefektyviai. Visa sistema likusi nuo sovietinių laikų, nelabai kas pasikeitė. Šios sistemos krumpliaračiai sukasi atskirai, kiekvienas sau, ir niekas nenori jų sujungti. Valstybė, valdanti akcines veislininkystės bendroves, turi didelę įtaką ir savo pozicijų nenori užleisti. Didžioji dalis veislininkystei skirtų lėšų nueina šioms akcinėms bendrovėms išlaikyti. Bet juk verslas, konkurencija yra varomoji ekonomikos jėga.

Kam įmonėms, gaunančioms pinigų iš valstybės, plėtoti verslą? Jos pinigų neuždirba ir pridėtinės vertės nesukuria. Tiesiog pinigai iš vienos valstybės kišenės dedami į kitą, kad būtų išlaikomos tos bendrovės. Turime ir didžiulį veislininkystės priežiūros aparatą, bet jis nesuvaldo proceso. 2014 m. veislininkystei skirta 11,3 mln. litų, o dar 2,6 mln. skirta veislininkystės programų ir joms skirtų pinigų panaudojimo kontrolei. Ar tai efektyvu? O gyvūnų augintojų asociacijoms skirta 1,7 mln. litų kilmės knygoms tvarkyti, dar 400 tūkst. litų - parodoms organizuoti.

Valstybei priklausiančių veislininkystės įmonių valdybose dirba šių bendrovių darbuotojai ir ministerijos deleguoti žmonės. O tik gyvulių augintojai galėtų priversti judėti tas įmones kita, pažangesne, linkme. Tik į AB „Panevėžio veislininkystė" valdybą neseniai išrinkti du privatūs asmenys - Nikolajus Dubnikovas ir Arūnas Rutkauskas. Mes jau seniai prašėme, kad į valdybas būtų įtraukti asociacijų žmonės, bet, matyt, nesame „patogūs".

Tačiau rašome programas, deklaruojame, kad gyvulininkystė yra prioritetas, žodžiu, skelbiame lozungus: remsime, mokysime, darysime... Gyvulių augintojų asociacijos yra išsakiusios savo nuomonę, siūlymus, ką reikėtų keisti, tačiau į jų siūlymus neatsižvelgiama. Todėl vis mažiau ūkininkų kontroliuoja bandų produktyvumą, vadinasi, viskas kybo ant plauko.

Ne rinka diktuoja, kaip ir ką daryti veislininkystėje, o politika. Taip neturėtų būti, nes veislininkystė yra verslas ir turi uždirbti pinigus. Bet kažkam turbūt naudinga taip, kaip yra, gal todėl jokių teigiamų poslinkių nematyti. Klausimas, ar ministerija dirba ūkininkams, ar ūkininkai - ministerijai, iki šiol aktualus. Valdininkams atrodo, kad iš viršaus geriau matyti.

Nyderlanduose anksčiau buvo valstybinis veislininkystės aparatas. Bet paskaičiavusi valstybė nusprendė, kad per daug čia dedama biudžeto pinigų ir pasiūlė pereinamąjį etapą asociacijoms - perimti veislininkystę, o valstybė žiūrės, kuo baigsis eksperimentas. Ir ūkininkai visai gerai susitvarkė, nes jiems, o ne valdininkams tos paslaugos reikėjo. Rinka prašė, jie vykdė ir pasiekė rezultatą, kuris dabar kuria valstybei pridėtinę vertę. Pereinamasis laikotarpis jau prasidėjo ir Estijoje, kur didžiąją dalį veislininkystės veiklos vykdo asociacijos. Šioje šalyje gyvulių produktyvumo kontrolės (GPK) 75 proc. akcijųdar priklauso valstybei, o 25 proc. - jau pieninių galvijų asociacijai.

Lietuvoje GPK iš tikrųjų yra tik pieno apskaita. Kitose šalyse pieno apskaita yra asociacijų rankose, ji reikalinga ūkio vadybiniams sprendimams priimti. Iš produktyvumo kontrolės ūkininkai gauna apibendrintus produktyvumo, pieno sudėties, sveikatingumo ir daugelį kitų duomenų. Atsižvelgdami į tai, jie gali priimti ūkinius, ekonominius sprendimus savo bandose.

Kontroliuojamų bandų Lietuvoje mažėja?

Taip. Vadinasi, GPK nepajėgia prisistatyti kaip reikalingas pagalbininkas ūkyje. Dar kartą pasikartosiu: ūkininkai turi matyti kontroliavimo naudą. Diskusijų kelia ir paslaugos kaina. Estijoje ji yra 50 euro centų gyvuliui per mėnesį. Tai kodėl to nedaryti, jeigu kainuoja simboliškai ir iš to gauni naudos? Lietuvoje kainuoja per 100 Lt per metus už A metodą, už B - kiek mažiau. Pagal ES reglamentą 70 proc. tos kainos dengiama, bet vis tiek suma yra nepalyginti didesnė negu Estijoje. Ir nėra diferenciacijos kaip visoje Europoje - robotizuotas ūkis moka tiek, su bandos vadyba - tiek. Lietuvoje reikia konkurencijos, kad žmogus galėtų rinktis, kas jam geriau arba pigiau gali atlikti šią paslaugą. O dabar yra ūkininkų, kurie patys ima mėginius, nes GPK atstovai fiziškai to nepajėgtų, ir dar už tai nemažai sumoka.

Nacionalinėje gyvulininkystės programoje akcentuojama, kad reikia gerinti bandas, todėl ir vėl bus remiamas veislinių gyvulių įsigijimas. Ar tai padės gerinti bandas?

O kas jas galės gerinti?  7 mln. litų bus skirti mėsiniams galvijams, avims ir ožkoms. Pieniniai gyvuliai liko šone. Tai yra žmonių skaldymas. Aišku, parama yra gerai, žmonės bus patenkinti, nors didės susipriešinimas. Jeigu tik pajėgtų finansiškai, visi gerintų bandas, nes tai reikštų jiems didesnį uždarbį ateityje, kai bus atvesti geri palikuonys. Bet už tai viską turi skaičiuoti, tam reikalinga gyvulių produktyvumo kontrolė, kad žinotum, kuria kryptimi eiti, ko reikia vartotojams. Ir tai turi kontroliuoti skerdyklos, ūkininkai - žmonės, dirbantys su gyvuliais tiesiogiai, o ne valdininkai. Jie turi būti tik ūkininkų pagalbininkai.

Man keista, kad niekas neatliko jokios studijos, kiek atnešė naudos parama veisliniams gyvuliams įsigyti, kuri buvo taikyta iki 2007 m. Kiek su parama pirktų gyvulių liko, koks jų sveikatingumas, produktyvumas? To niekas nežino.

Iš tiesų valdininkų norai būna geri, bet taip, kaip jie parengia dokumentus ir juos nuleidžia iš viršaus, naudos duoda mažai, tik kyla dar didesnis pasipriešinimas. Taigi, turime dviprasmišką situaciją, todėl tie krumpliaračiai ir sukasi atskirai, o vežimas važiuoja tik iš inercijos. Aišku, jį pastumia stiprūs ir laiką lenkiantys ūkininkai, bet jie stiprūs, nes įdeda daug savo pastangų, yra verslūs, o ne todėl, kad jiems padeda valdininkai. Maži ūkiai irgi nori eiti į priekį. Visi esame piliečiai ir valstybei norime gero, o tą gėrį galime suteikti kurdami pridėtinę vertę.

Visą interviu skaitykite gruodžio mėn. žurnale „VETinfo" (Nr. 6)

MŪ inf.