Kaunas, gruodžio 19 d. Nekylant žaliavinės žemės ūkio produkcijos kainoms, ūkininkai ieško būdų, kaip pelningiau parduoti savo išaugintą derlių. Vienas iš būdų – patiems perdirbti ir realizuoti pagamintą produkciją ūkininkų turgeliuose. Bet tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Didžiausia problema – lėšų trūkumas: perdirbti produkciją ir organizuoti prekybą reikia nemenkų investicijų. Kitas klausimas – kur ir kaip tą produkciją realizuoti. Turguose vietos brangios ir visos užimtos, dažniausiai perpardavinėtojų, tikrųjų ūkininkų turguose liko mažai.

Trečioji problema – mažas prekių asortimentas, žemdirbiai jau atpratę perdirbti savo užaugintą derlių ir tik pavieniai siūlo gatavos produkcijos. Dauguma linkę parduoti žaliavą, nors ir gaudami mažesnius pinigus.

Projektas „Turgelis“ įsibėgėja

Prieš du mėnesius pradėtas projektas „Turgelis“ skirtas spręsti visas šias problemas. Projekto koordinatorius Mindaugas Maciulevičius sakė, kad bene didžiausia problema – kur rasti tikrųjų ūkininkų, kurie galėtų parduoti savo gaminius.

„Nors pastaruoju metu situacija keičiasi, ir į tuos, kurie savo namuose spaudžia sūrius ar kepa duona jau žiūrima kitaip. Kita problema – turguose kasmet po truputį mažėja pirkėjų. Aišku, šiandieninė krizė galbūt sugrąžins pirkėjus į turgų. Vien Vilniuje yra 70 vietų, kuriuose ūkininkai galėtų prekiauti savo produkcija“, – aiškino M. Maciulevičius.

Pasak projekto koordinatoriaus, apskaičiuota, kad mieste turgeliai toje pačioje vietoje negali vykti dažniau kaip kartą per savaitę – kitaip pritrūks pirkėjų. O mugės turėtų vykti dar rečiau – geriausiai kartą per du mėnesius, kad vartotojas spėtų jų išsiilgti ir ateitų į mugę kaip į šventę.

Dar vienas prekybos variantas – mobilios turgavietės, kuriose būtų prekiaujama iš skirtingų autoparduotuvių ar priekabų. Deja, jas įsigyti yra brangu – perkant naują techniką, reikėtų investuoti gerokai per 100 tūkst. Lt.

Susigriebta pavėluotai?

Tradicinių ūkininkų mugių organizavimo patirties turintis Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas Vidas Juodsnukis aiškino, kad didžiosiose mugėse paprastai prekiauja 700–800 smulkių kaimo verslininkų. Su kiekvienu jų sudaroma sutartis, kiekvienas dalyvis registruojamas – tai garantuoja tvarkingą darbą.

„Problema yra ta, kad ūkininkų turgelių organizavimas – šiek tiek pavėluotas darbas. Ūkininkai niekada nebuvo ruošiami perdirbimui ir prekybai, o bandžiusius tą daryti atbaidė pernelyg griežti reikalavimai. Esu ir pats turėjęs mėsos perdirbimo įmonę, bet dėl nepakeliamai griežtų sanitarinių reikalavimų ją teko uždaryti. Dabar įtikinti ūkininkus, kad verta prekiauti turguose savo pagaminta produkcija – sudėtinga“, – aiškino V. Juodsnukis.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Kazimieras Lukauskas mano, kad per turgelius ūkininkams realu parduoti iki 15 proc. savo užaugintos produkcijos. Jis pabrėžė, kad prekiaujantiems ūkininkų turgeliuose bus taikomi supaprastinti reikalavimai.

„Lietuvoje yra 546 seniūnijos, kiekvienoje jų galėtų būti organizuojami ūkininkų turgūs, – sakė K. Lukauskas. – Deja, tokiose turgavietėse labai greitai atsiranda ne tikrų ūkininkų, o produkcijos perpardavinėtojų. Štai mūsų inspektoriai aptiko, kad buvo prekiaujama pramoniniu būdų pagamintais agurkais, kurių net galiojimo laikas buvo pasibaigęs. Ir tokių atvejų daugybė“.

Problema – kaip susigrąžinti į turgų vartotoją

Kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Andriejus Stančikas mano, kad ūkininkų turgeliai nėra panacėja, kuri išgelbės ūkininkus. „Pirmiausia reikėjo visą mėnesį vargti, kol paruošėme ūkininką prekiauti. Prekiaujame prie prekybos centro „Molas“ Kaune, pardavinėjame pieną. Pagrindiniai pirkėjai – pagyvenę žmonės. Iš visureigių išlipę jaunuoliai praeina pro mus net nepažvelgę – tiesiai į „Maximą“. Atvežėme 100 l pieno – pardavėme, kitą kartą atsigabenome 300 l – 200 l parsivežėme atgal“, – savo patirtį dėstė A. Stančikas.

Jis sakė, kad ir pirkėjui, ir pardavėjui menkas patogumas styroti šaltyje, po atviru dangumi, lietui lyjant ar sningant. Nors ir pirmieji bandymai prekiauti nenuteikia itin optimistiškai, kooperatyvo „Pieno gėlė“ nariai svarsto, ar nevertėtų įsigyti automobilio su šaldymo įrangą.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas ragino ūkininkus neišsigąsti pirmųjų sunkumų ir kartu siekti, kad būtų padidintas valstybės rėmimas tokio pobūdžio projektams. „Reikia pirkti naujus, o ne naudotus, automobilius su šaldymo įranga ir siekti, kad jų kaina būtų kompensuojama iki 80 proc.“, – pareiškė J. Talmantas.

Iš trijų hektarų daržovių pakanka 200 šeimų

Vakar Žemės ūkio rūmuose vykusioje konferencijoje buvo pristatytas Prancūzijos smulkiųjų ūkininkų ir vartotojų solidarumo grupių modelis. Prie Paryžiaus ūkininkaujantis Žanas Luis Kolia (Jean-Louis Colas) augina daržoves 3 ha plote ir tiekia jas nuolatiniams pirkėjams, kurių jis turi 200. Visiems jiems kartą per savaitę pristatomas reikiamas kiekis įvairių daržovių.

„Aš įsipareigoju kiekvieną savaitę pristatyti reikiamą kiekį daržovių, o pirkėjai savo ruožtu įsipareigoja man už jas sumokėti“, – paprastai savo darbo principus aiškina Prancūzijos ūkininkas. Pagal sudarytas sutartis pirkėjai perveda sutartą sumą avansu.

Pasak Prancūzijos smulkiųjų ūkininkų ir vartotojų solidarumo grupių ekspertės Silvijos Mjesan-Bono (Sylvie Mieussens-Bonnaud) , tokio modelio ūkių Prancūzijoje yra apie 600, didžioji jų dalis telkiasi Pietų Prancūzijoje.

MŪ inf.