Vilnius. Palaipsniui įsigaliojančios Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatos tampa galvosūkiu tiek žemės savininkams, tiek politikams ir valdininkams.

Politikai sutinka, kad įstatymas yra itin plačios apimties ir jau akivaizdu, kad, nors galioja nuo 2020 metų, kai kurias nuostatas būtina tobulinti, nes „kartais nei verslo atstovai, nei ūkininkai nesupranta tų specialiųjų sąlygų“.

Praėjusią savaitę parlamentinio Kaimo reikalų komiteto nariai ragino ministerijų ir joms pavaldžių įstaigų atstovus atidžiai peržiūrėti specialiąsias sąlygas ir kritiškai įvertinti, ar tikrai jose nėra perteklinių reikalavimų.

Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas reglamentuoja daugybę apsaugos zonų tipų – nuo elektros, dujų ir kelių, iki pelkių bei natūralių pievų.

Institucijos vėluoja pateikti duomenis

Registrų centro Registrų tvarkymo direktorius Kazys Maksvytis teigė, kad pagal šį įstatymą yra 70 tipų specialiųjų žemės naudojimo teritorijų.

„Tuo tarpu nekilnojamo turto kadastre ir registre šiai dienai turime įregistruotų teritorijų tik 16 tipų. Iš tiesų yra labai nedidelis kiekis pateiktų teritorijų ir duomenų apie jas. Atitinkamai įrašai yra tik šių 16 tipų. Elektros tinklų ir skirstomųjų dujotiekių apsaugos zonų teritorijos yra pateiktos, turbūt, visos“, – sakė K. Maksvytis.

Jis atkreipė dėmesį į kelias svarbias datas: iki birželio 30 d. duomenis turi pateikti valstybės registrų, kadastrų ir informacinių sistemų valdytojai, iki 2023 sausio 1 d. – visi teritorijų valdytojai. K. Maksvyčio teigimu, darbo tikrai daug ir, jo akimis, jau pakankamai atsiliekama. Atsakydamas į parlamentarų klausimus, jis paaiškino, kad atsilikimą formuoja ne Registrų centras – įrašai apie teritorijas padaromi per penkias dienas, tačiau problemų kyla teikiant duomenis.

Aplinkos viceministras Danas Augutis minėjo kelias pagrindines ministerijos kuruojamas sritis: vandens telkinių apsauga, upių pakrančių apsauga, pelkių apribojimų sluoksnis ir natūralių pievų apribojimo sluoksnis. Jis sutiko, kad netobulumų ir taisytinų aspektų vis dar yra. 

Apsaugos zonų duomenų pateikimas Registrų centrui ir sluoksnių „užnešimas“ į žemėlapius kelia nerimo ir žemdirbiams. Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas Saulius Daniulis ragino Aplinkos ministeriją remtis ne istoriniais, o faktiniais duomenimis.

„Natūralių pievų duomenis vėl kelsite į archyvus ir susidėsite tuos, kai buvo grąžinamos žemės? Jei registruose pieva, šiandien ten faktiškai gali būti javų laukas ar kukurūzai, niekas nedraudė suarti, juk neturint gyvulių negalėjai turėti ganyklos. Reikia vertinti pagal faktą...  Lygiai taip pat su šlapynėmis...“ – kalbėjo S. Daniulis.

Tai, kad ruošiantis deklaruoti nestinga siurprizų, kalbėjo ir Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkė Danutė Karalevičienė, ragindama visų pirma tartis ir kalbėtis su socialiniais partneriais, kaip visa tai būtų galima sudėlioti, kad veiktų.

Specialiosios sąlygos – su savininko sutikimu?

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis atkreipė dėmesį, kad įstatyme įtvirtinta, jog specialiosios sąlygos negali atsirasti, jei su tuo nesutinka savininkas ar valdytojas, bet yra numatytas ir pereinamasis laikotarpis, kai perkeliami duomenys ir to nereikia. Jo teigimu, kyla rizika, kad kai kurie ribojimai, iki šiol buvę tik vidiniuose tam tikrų žinybų dokumentuose, dabar automatiškai bus taikomi su niekuo nederinus. 

Pasak jo, problemų kyla ir su „Natura 2000“ teritorija, kur „viskas taip sumakaluota“. Tam pritarė ir parlamentinio komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis, teigdamas, kad tie, kurie nustatinėjo tas teritorijas, matyt, ministerijose jau senai nebedirba, o savininkai iki šiol turi veiklą vystyti su ribojimais, nors „juk niekas neklausė žemdirbių, ar nori, kad jų teritorijos būtų „Natura 2000“.

„Laikas peržiūrėti, ar pertekliniai, šūkiais pagrįsti norai nėra našta žmonėms. Sąlygos turi būti adekvačios ir turi būti derinamos su tais, kurių teritorijas jos riboja“, – kalbėjo V. Pranckietis

Užtektų pakeisti kelio statusą

Apie problemas kalbėjo ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) atstovas Dainius Miškinis. Jis priminė, kad kelių pasaugos zona, skirtingai nuo kitų infrastruktūrų, brėžiama nuo kelio briaunos. Tad tam, kad būtų nustatyta apsaugos zona, reikia inventorizuoti kelią ir nuskenuoti kelio briauną.

„Mūsų noras, kad tą terminą būtų galima nukelti, kad galiotų nuo 2025 metų pradžios. Prognozuojame, kad iš 21 tūkst. kilometrų šiemet turėsime nubraižę tik trečdalį kelio apsaugos zonų. Per likusius metus turėtume suspėti padaryti, bet reikia atkreipti dėmesį, kad savivaldybės turi apie 64 tūkst. km vietinės reikšmės kelių ir, negirdėjau, kad jos būtų pradėjusios ir toli pažengusios šiuo klausimu“, – kalbėjo D. Miškinis.

Jis atsakė ir į D. Karalevičienės pastebėjimą, kad yra atsiradę daug valstybinės žemės „net prie šunkeliukų“. Anot jo, panašių problemų kyla ties tais keliais, kurie pagal požymius toli gražu nebėra valstybinės reikšmės, bet kažkada yra patekę į LAKD priežiūra, dabar juos norima perduoti savivaldybėms, bet ne visos nori perimti. O apsaugos zonos valstybinio ir vietinės reikšmės kelio – skirtingos. Pakeitus kelio statusą, apsaugos zonos iškart sumažėtų. Pasak D. Miškinio, tokių kelių priskaičiuojama apie 1 200 kilometrų.

Diskusijoje ne vieną kartą nuskambėjo raginimas inventorizuoti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir kiekvienam sektoriui peržiūrėti, ar tikrai nėra perteklinių, kaip kad buvo pateiktas kelių pavyzdys.

Parlamentinis Kaimo reikalų komitetas prie šio įstatymo parlamentinės kontrolės ketina grįžti bei išnagrinėti atskiras specialiąsias apsaugos zonas kartu su jas kuruojančiomis ministerijomis.