Akademija (Kauno r.). Pieno sektoriaus skauduliai yra viena plačiausiai aptarinėjamų temų Lietuvoje. Jai dėmesio buvo skirta ir žemės ūkio parodoje „Ką pasėsi...“

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Maisto pramonės ir kokybės skyriaus vyr. specialistė  Rūta Savickienė parodoje skaitė pranešimą „Lietuvos pieno sektorius: situacija ir sprendimai“. Lektorė apžvelgė pieno sektoriaus padėtį ir papasakojo apie numatomus ministerijos veiksmus, siekiant, kad sektoriaus veikla būtų sėkmingesnė.

Statistikos skaičiai rodo, kad Lietuvos pieno sektorius nepaliauja trauktis. R. Savickienė vardijo faktus, kurie aiškiai iliustruoja – smulkiems ūkiams išgyventi vis sunkiau, stambūs ūkiai gyvena pagal europietiškus standartus. 2018 m. šalyje pieną pardavė jau mažiau nei 20 tūkst. ūkių - per 3 metus parduodančių pieną sumažėjo 20 procentų. Daugiausia iš gamybos traukėsi smulkiausi pieno gamintojai. Tų gamintojų, kurie per dieną parduoda toną ir daugiau pieno, statistikos duomenimis, skaičius išliko stabilus, bet jų yra tik 523. I[ki tonos pieno per dieną parduoda 19 300 pieno gamintojų. Auga pieno supirkimas tiesiai iš ūkių, už tai labai mažėja pieno supirkimas punktuose, tokio pieno jau superkama tik 27 proc. „Tai reiškia, kad smulkūs pieno ūkiai traukiasi iš rinkos, o to priežastis – nepalankios ekonominės sąlygos, nepakankama ekonominė grąža“, - sakė R. Savickienė.

Pieno kaina 2018 m. per trejus metus padidėjo 33 proc., tačiau ji lyginama su pieno krizės metais, todėl jokio proveržio, teigė lektorė, šiuo atžvilgiu nėra. Nedžiugina ir tai, kad skirtumas tarp mažiausios ir didžiausios kainos (tarp 1 ir 10 gamintojų grupės) išaugo – smulkūs ūkiai gauna mažai, o dideli – daug. Be to, pagal nuo 2015 m. veikiantį vadinamąjį Pieno įstatymą, pieno gamintojai, kaip visi žino, sugrupuoti į 10 grupių. Dėl gamybos sezoniškumo dalis ūkių žiemą nukrenta į pirmąją gamintojų grupę, dėl ko sumažėja ir pieno kaina. Pasak R. Savickienės, jau matoma, kad ūkių suskirstymas į grupes atnešė didesnį susipriešinimą, negu davė naudos.

Ministerija šių metų pradžioje atliko ūkininkų apklausą apie jų planus. Apklausti 1 768 ūkininkai – apie 10 proc. visų, kurie parduoda pieną. 52 proc. visų apklaustųjų norėtų išlaikyti pieno gamybą, o 26 proc. norėtų pasitraukti iš gamybos. Pasak R. Savickienės, norintys išlaikyti pieno gamybą ūkiai ieško efektyviausio optimalaus ūkio dydžio, nori maksimaliai išnaudoti turimus išteklius. Norintys trauktis nurodė dvi pagrindines priežastis: nemato perspektyvos dėl per mažos ekonominės grąžos, taip pat – dėl senyvo amžiaus.

ŽŪM atstovė Rūta Savickienė vardijo faktus, kurie aiškiai iliustruoja – smulkiems ūkiams išgyventi vis sunkiau, stambūs ūkiai gyvena pagal europietiškus standartus

„Susiejus turimą analizę su ūkių veiklos rezultatais, įvertinus savikainą, ūkių, kurie pagamina iki 100 kg pieno per dieną, galutinis veiklos rezultatas yra neigiamas. 2 ir 3 gamintojų grupei priklausantys ūkiai minimaliai sukaupia lėšų, bet su jomis plėtra negali būti vykdoma. 5 grupė – lyg ir pereinamoji. Jeigu ūkininkas protingai sudėlioja išteklius, racionaliai planuoja šėrimą, jis gali turėti ateities perspektyvą. Nuo 6 gamintojų grupės pajamų generuojama jau daug daugiau“, - dalijosi sukauptais duomenimis ŽŪM atstovė.

Ką ministerija numato daryti dėl pieno sektoriaus?

R. Savickienės teigimu, vystomas pieno rinkos interneto puslapis pienorinka.vic.lt  turėtų būti svarbus įrankis gaunant informaciją, priimant sprendimus ir analizuojant ūkio rezultatus. „Matome, kad ūkininkams sunku įvertinti ūkio padėtį, kokia yra gaunama grąža, pamodeliuoti, kas būtų, jeigu darytų ką nors kitaip, kokia būtų pokyčių nauda. Tuo tikslu ir plėtosime pieno rinkos puslapį, kad ūkininkas pats galėtų analizuoti savo rezultatus“, - aiškino pranešėja.

ES laikas nuo laiko kuria aukšto lygio darbo grupes ir analizuoja, kokios galimos priemonės skatintų ūkio plėtrą, nes prekyba tampa vis liberalesnė, pasaulis tampa globalesnis, viename pasaulio krašte vykstantys pokyčiai atsiliepia kitam pasaulio kraštui. Visos ES darbo grupės identifikuoja tris galimas priemones: tai būtų rinkos skaidrumo didinimas; gamintojų grupių (kooperatyvų) kūrimas, kurios užtikrintų derybines galias (tam ir parama skiriama), tiesa, pas mus tuo klausimu trūksta toliaregiškumo; nesąžiningų veiksmų draudimas. ES direktyva dėl nesąžiningų veiksmų turi būti priimta dar šį mėnesį ir turės būti įgyvendinama per dvejus metus visose ES šalyse narėse.

Seminare kalbėta apie pieno ūkiams aktualias problemas

Pieno įstatymas, priimtas krizės metu, kai pieno supirkimo kaina labai krito, turėjo tikslą sustabdyti pieno kainos kritimą. Tačiau buvo daug nepatenkintų šiuo įstatymu, juo piktinosi ir smulkūs ūkininkai. Todėl įstatymas buvo apskųstas Konstituciniam teismui, kuris vėliau kreipėsi į ES Teisingumo teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dviem klausimais byloje dėl Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo kai kurių nuostatų atitikties Konstitucijai. Manoma, kad įstatymas prieštarauja šių dienų laisvos rinkos nuostatai, kuri sako, kad pieno kaina yra rinkos signalas pieno gamintojams ir pieno perdirbėjams, ar jie gali toliau plėtoti tą verslą. Ir administracinės priemonės negali daryti įtakos tai kainai.

Jau vyko vienas teismo posėdis, kurio išvada teigia, kad vadinamasis Pieno įstatymas prieštarauja ES reglamentams ir jį reikia keisti. Ministerija yra parengusi įstatymo pakeitimo projektą, kuris naikins ES reglamentams prieštaraujančias nuostatas (dėl gamintojų suskirstymo į 10 grupių, kad vienos grupės gamintojams reikia mokėti vienodą kainą, kainos mažinimas daugiau kaip 3 proc. turi būti pagrįstas ir gauti leidimą).

Įstatymo pakeitimo projekte, pasak R. Savickienės, numatoma, kad pieno kaina turi būti nustatoma derybų keliu, o sutartyje gali būti nurodyta arba kainos dydis, arba jos apskaičiavimo veiksniai. Reglamentuojama, kad žalio pieno pirkėjas gali mokėti priemokas už kokybę ir priedus, bet jų sistema turi būti aiški.

Taip pat ŽŪM ir toliau numato skelbti vidutines pieno supirkimo kainas pagal kiekvieną žaliavinio pieno pirkėją, tos kainos turėtų būti suskirstytos pagal žalio pieno pardavėjų grupes, kad smulkus ūkis turėtų galimybę lygintis su to paties dydžio ūkiu.  

VDU Žemės ūkio akademijos profesorius Rolandas Bleizgys teiravosi lektorės nuomonės, ko trūksta Lietuvai, kad pradėtų didėti pieno gamyba? R. Savickienės nuomone, trūksta geresnės pieno supirkimo kainos, „nes matome, kad pieno gamyba didėja ūkiuose, kurie parduoda daugiau kaip toną pieno per dieną“, o būtent jie ir gauna didesnę kainą. Smulkiems ūkiams yra per maža ekonominė grąža, o tokiomis sąlygomis didinti pieno gamybos jie negali. Kai kuriuos riboja ir žemės plotas, kurios įsigyti neturi iš ko.

Profesoriaus įsitikinimu, žmonėms labiausiai trūksta žinių, nes daugelis jų patys nieko nedaro, kad gautų didesnę kainą. Seminaro dalyvių manymu, vienas iš sprendimų galėtų būti ir kooperacija, tačiau ji daugeliui vis dar atrodo kaip baubas.

MŪ inf.