Kandidatų į Prezidentus klausėme apie žemės ūkį
2019-05-08
shutterstock.com nuotr.

Kaunas. Portalas manoukis.lt kreipėsi į visus kandidatus į Prezidentus, siūlydamas pateikti savo poziciją žemdirbiams aktualiomis temomis. Apie nusiteikimą atsakyti pareiškė 4 kandidatai, o atsakymus pateikė du.

Pasiūlymas ir klausimai kandidatams buvo išsiųsti tik tais elektroniniais paštais, kuriuos oficialiai skelbia Vyriausioji rinkimų komisija. Į pasiūlymą sureagavo kandidatų V. Andriukaičio, V. Mazuronio ir V. Tomaševskio komandos. Į pakartotinį pasiūlymą atsiliepė ir kandidato G. Nausėdos atstovas, pareiškęs apie ketinimą pateikti atsakymus.

Atsakymų buvo laukiama iki iš anksto sutarto termino – gegužės 7-osios. Savo atsakymus žemdirbiams aktualiomis temomis pateikė kandidatai V. Andriukaitis ir V. Mazuronis. Juos ir skelbiame.

LYTAGRA 19 07 04 mob

Iš kur Jūsų žinios apie žemės ūkį, kas padeda susidaryti nuomonę apie šį sektorių? 

Vytenis Andriukaitis. Visą kadenciją dirbau ES sveikatos ir maisto saugos komisaro pareigose, tad puikiai išmanau daugelį žemės ūkio sričių. Ypač gilinausi į augalų apsaugą nuo ligų ir kenkėjų, gyvūnų sveikatingumo problemas, maisto saugą, ieškojome jo taupymo, nešvaistymo galimybių. Kaip komisaras daug keliavau po pasaulio šalis, susipažindamas su tarptautinėmis žemės ūkio problemomis, su cheminių priemonių agroversle panaudojimo keliamais iššūkiais visuomenei. Nuolat stebėjau Lietuvos žemės ūkio raidą, dalyvavau žemės ūkio parodose. Į parodą „Agro Balt 2016“ esu atsivežęs ES žemės ūkio komisarą Filą Hoganą, kuris padarė pranešimą forume. Taigi žemdirbių gyvenimas, agroverslo problemos man yra puikiai žinomos. Žinau, kaip jas spręsti.

Valentinas Mazuronis.Dirbdamas aplinkos ministru sprendžiau klausimus, susijusius su aplinkosauginiais reikalavimais tręšiant laukus. Pastaruosius penkerius metus dirbu Europos Parlamento Aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete. Mūsų komitete svarstomi klausimai labai dažnai tiesiogiai susiję su žemės ūkiu – ar tai būtų leistinos ribos tam tikrų cheminių preparatų naudojimui, ar gyvulininkystės standartai, ar GMO. Šie klausimai sulaukia aršių diskusijų, tad reikia būti pasikausčiusiam. Domiuosi žemės ūkiu, gaunu daug informacijos ir ataskaitų iš Europos Parlamento tyrimų ir analizės skyriaus, įvairių verslo ir nevyriausybinių organizacijų.

Ko reikėtų, kad Lietuvos ūkininkija būtų stipri ir saugi?

Vytenis Andriukaitis. Puikų istorinį pavyzdį sukuriant ūkininkiją, kaip stiprų visuomenės sluoksnį, pademonstravo tarpukario Lietuvos politikai agrarininkai. Ypač man imponuoja Jono Prano Aleksos veikla, kuris nuo pat 1918 m. iki sovietų okupacijos visa širdimi ir protu atsidavė ūkininkijos stiprinimui –  dirbdamas tiek Žemės ūkio departamento direktoriumi, žemės ūkio ir valstybės turtų ministru, tiek Žemės ūkio rūmų pirmininku, tiek po 1926 m. gruodžio valdžios pasikeitimo – vėl žemės ūkio ministru, tiek dėstydamas Lietuvos universitete. Jis Lietuvių tautos išlikimo klausimą tiesiogiai siejo su stiprios ūkininkijos sutvėrimo klausimu.

J. P. Aleksa ne tik politinėmis priemonėmis kūrė naują sluoksnį – buvo 1922 m. pradėtos žemės reformos iniciatorius ir variklis, bet ir autoritetingiausias ūkiškos visuomenės ideologas. Jo plunksnai priklauso tokios knygos, kaip „Lietuvos ūkininkai ir Lietuvos valstybė“, „Lietuvių tautos likimo klausimu“, „Ūkininkai ir jų jėga“, „Ūkininkiškos visuomenės sudarymo klausimu Lietuvoje“ ir kt.

Tarpukario Lietuvos valstybė ne tik davė išsimokėtinai 36 metams naujakuriams žemę (savanoriams - nemokamai), bet ir organizavo jų kooperaciją, mokymą, produkcijos perdirbimą, eksportą, jaunųjų ūkininkų mokymą ir telkimą į ratelius, moterų švietimą ir namų ūkio pagrindų mokymą, žemės ūkio parodas. Šiuo laikotarpiu buvo sukurta 300 000 ūkininkų ūkių, numelioruota 0,5 mln. ha žemių, ariamos žemės plotai išaugo iki 2,7 mln. ha, t. y. pusė Lietuvos  1939 m. sudarė arimai! Tuo metu jau veikė 185 pieninės. Jei šiandien neturime nė 240 tūkst.  karvių, tai 1939 m. jų turėjome 700 tūkstančių! Tai štai pavyzdys iš mūsų pačių istorijos, ką reikėtų daryti, kad Lietuvos ūkininkija taptų stipri.

Valentinas Mazuronis. Visų pirma, Lietuvos ir kitų ES šalių ūkininkai turėtų gauti vienodas išmokas ir jiems turėtų būti sudarytos vienodos sąlygos. Taip pat Lietuva kuo skubiau turi spręsti klausimus, kylančius dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus ir darbo jėgos trūkumo kaimo vietovėse. Robotizacija sparčiai taikoma žemės ūkyje šios problemos neišspręs. Manau, jog augs poreikis aukštos kvalifikacijos, naujausias technologijas išmanančių žemės ūkio specialistų. Tam turime ruošti jau dabar.  Taigi, jau šiandien turime spręsti, kaip paskatinti jaunimą rinktis šios pakraipos studijas ir grįžti gyventi bei dirbti į regionus. Kaip užtikrinti, kad regionuose būtų teikiamos kokybiškos viešosios paslaugos, išvengta socialinių problemų – skurdo ir alkoholizmo. Iki šiol Lietuvos valdžios sprendimai uždarant mokyklas ir darželius, naikinant ligonines, policijos komisariatus, tik prisidėjo prie žmonių išvarymo iš kaimo vietovių.

Ką siūlytumėte keisti kaimo politikos srityje? Kiek valstybė turi remti žemės ūkį ir kokiomis priemonėmis?

Vytenis Andriukaitis. Turi pasikeisti valstybės visos agrarinės politikos formavimo principai – pakanka jau eksperimentų su žemdirbiais, kuriuos atlikinėja kiekvienas naujas žemės ūkio ministras ar Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas! Štai dabartinis Žemės ūkio ministerijos vadovas šiaip taip prastūmė juodu humoru kvepiančią „Baltąją knygą“. Esu tikras, kad šiems žagriakaliams iškritus iš balnų, ta pinigus valstybei kainavusi „studija“ sudulkės stalčiuose. Kaimo politikos sugairiavimą privalome patikėti patiems žemdirbiams, jų visuomeninėms organizacijoms. Be abejo, valstybė gali patalkinti jiems ekonomistais, ekspertais, specialistais.

Jei valstybė nori valgyti, ji tuo turi pasirūpinti. Prekybos centrai negamina bulvių, duona  miške ant medžių neauga. Vadinasi, valstybės pareiga nertis iš kailio idant sudarytų žemės ūkiui pačias palankiausias sąlygas gamybai, duotų pinigų visuotinei šalies melioracijos sistemos renovacijai ir nemokamam rūgščių dirvų kalkinimui, sustabdytų visus žemdirbių persekiotojus biurokratus, nustatytų protingus PVM tarifus maisto prekėms (ekologiškiems produktams – nulinį tarifą), skatintų „trumpąsias maisto grandines“, nebepriešintų tarpusavyje smulkių, vidutinių, stambių ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių.

Visiems vietos po saule turi pakakti. Turiu mintyje, valstybės ir ES finansinius mechanizmus. Be jokių abejonių – miestiečiams turi pradėti varvėti pavydo seilės žvelgiant į kaimą,  matant jo gyvenimo standartą. Tapęs šalies prezidentu, nedelsdamas imsiuosi kaimo atskirties naikinimo. Šiandien 500 000 regionų gyventojų neturi namuose interneto! Kasmet nemokamai suteiksime po 100 tūkst. interneto prieigų ūkininkams ir kitiems provincijos žmonėms. Panaudosime valstybės ir ES fondų lėšas.

Valentinas Mazuronis. Visų pirma, valstybė turėtų sudaryti daugiau galimybių eksportui. Taip pat, aš visad pasisakau už tai, kad būtų naikinami bet kokie pertekliniai biurokratiniai suvaržymai. Mes norime, kad išliktų smulkūs ir vidutiniai ūkiai, todėl turime sudaryti jiems sąlygas būti ne tik žaliavos gamintojais, bet ir perdirbti savo produkciją, kurti pridėtinę vertę, savo prekės ženklus. Naikindami kliuvinius verslumui,  paskatinsime ir darbo vietų kūrimą ir regionų plėtrą ir žemės ūkio sektoriaus augimą. 

Ar palaikysite Lietuvos žemdirbių siekį gauti vienodas, teisingas tiesiogines išmokas?

Vytenis Andriukaitis. Ir ne tik tai, bet ir kovosiu už tai, kad ūkininkams, žemės ūkio bendrovėms būtų deramai atlyginta už esamų ir naujai keliamų reikalavimų bei naujų uždavinių (aplinkosauginių, sanitarinių, finansinių) vykdymą. Puikiai pažįstu Briuselio koridorius, žinau kokius mygtukus kur nuspausti, turiu daugybę draugų, išmanau maisto ūkį, gerai moku ne vieną užsienio kalbą.

Valentinas Mazuronis. Žinoma, palaikysiu. Europos Parlamente visada aktyviai palaikiau šio klausimo sprendimą tiek balsuojant dėl BŽŪP ateities rezoliucijų, tiek dėl finansinės perspektyvos po 2020 m. Be to, visuomet, būdamas Briuselyje, prisijungdavau prie Lietuvos ir kitų Baltijos šalių ūkininkų, kai būdavo rengiami mitingai prie Europos Komisijos būstinės. Gyvename ir dirbame bendroje Europos rinkoje, todėl sąlygos privalo visiems būti vienodos.

Jūsų manymu, ar svarstytina greitesnio prekybos santykių su Rusija atkūrimo galimybė, siekiant šios rinkos prieinamumo Lietuvos žemės ir maisto ūkiui?

Vytenis Andriukaitis. Kalbant apie Rytų rinkas, neišskirtina nė viena jų. Tik veržiantis į jas turėkime galvoje, kad ir tos šalys turi savų interesų Lietuvoje, mūsų ekonomikoje, net atskirose pramonės šakose, Klaipėdos uoste. Kita vertus, rytiečiai dažnai mums siūlo prastas prekybos sąlygas, perdėm žemas kainas mūsų produktams. Antai, mūsų energingosios ambasadorės Kinijoje Inos Marčiulionytės pastangomis jau baigia sugriūti ta didžioji siena, tačiau kainas už lietuviškus pieno ar mėsos produktus jie siūlo tokias, kad nors verk. Tad, nori nenori, su Rusijos verslininkais mums reikėtų kalbėtis taip, kaip kalbasi su jais mūsų partneriai vokiečiai.

Valentinas Mazuronis. Geresnių santykių reikia siekti visada ir su visais. Reikia stengtis turėti kiek galima daugiau draugų ir mažiau priešų. Kartu mes privalome saugoti ir ginti savo vertybes, stiprinti valstybės saugumą bei laikytis vieningos pozicijos su mūsų partneriais ES ir JAV. Kol kas Rusijos imperinė pozicija tik stiprėja, todėl sankcijų politikos pokyčiams nėra argumentų, o kaip bus ateityje – matysime.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokių organizacijų veikla Jūs domitės?
Orai