Sibiu (Rumunija), spalio 22 d. Mažų ūkių buvimas padeda išsaugoti kraštovaizdį ir kaimo vietovių gyvybingumą, todėl jie turi būti remiami, pareiškė Europos Sąjungos žemės ūkio ir kaimo plėtros komisaras Dačianas Čiolosas (Dacian Cioloş) praėjusią savaitę Rumunijoje vykusioje konferencijoje, kuri buvo skirta pusiau natūrinio ūkininkavimo Europos Sąjungoje ateities perspektyvoms.

Europos Sąjungoje yra daugiau kaip 4,5 mln. pusiau natūrinių ūkių. Su jais susijęs milijonų žmonių gyvenimas, ir šie žmonės tikisi palankių sprendimų, kurie užtikrintų šeimos ūkių ir smulkių gamintojų ateitį, rašoma eurokomisaro D. Čioloso interneto puslapyje.

Europos Sąjungoje yra ištisi regionai, kuriuose maži ūkiai vaidina svarbų vaidmenį ne vien ekonominiu, bet ir socialiniu bei aplinkosaugos požiūriu. Ten, kur smulkūs gamintojai sudaro kaimo ekonominio gyvenimo branduolį, jie kartu yra ir tradicijų ir kaimo savitumo saugotojai.

„Kalbant apie žemės ūkio restruktūrizavimą ir jo ekonominės veiklos skatinimą, reikia įsisamoninti, kad ūkių skaičiaus mažėjimas jokiu būdu negali būti sėkmės prielaida. Tai tėra šio proceso pasekmė. Ūkių skaičiaus mažinimas neturėtų būti politikos tikslas. Ūkių struktūra priklauso nuo vystymosi modelio, kuris savo ruožtu priklauso nuo žemės ūkio ir maisto produktų vartojimo struktūros.

Ūkio dydis dar nereiškia jo konkurencinio pranašumo. Didesnio pelningumo ir konkurencingumo galima pasiekti didinant produktų, kurie iškeliauja iš ūkio, pridėtinę vertę", - sakė D. Čiolosas.

Jo teigimu, parama smulkiems ir pusiau natūriniams ūkiams Europos sąjungoje turi būti grindžiama trimis principais. Pirmasis skelbia, kad ES valstybių žemės ūkio ir ūkių struktūra yra skirtinga; nėra vieno, visiems Europos regionams tinkančio modelio; ES politika turi palengvinti visų ūkių, didelių ir mažų, esančių kalnuotose vietovėse ar lygumose, Šiaurėje ar Pietuose, patekimą į rinką.

Antra, ekonominis konkurencingumas būdingas ne tik stambiems ūkiams. Savo vietą rinkoje gali rasti ir namų, ir smulkūs ūkiai, tiekiantys vietos ir regiono rinkai aukštos pridėtinės vertės, kokybiškus produktus ir tradicinius gaminius.

Trečia, pusiau natūrinis žemės ūkis - tai perėjimas prie rinkos, pasirenkant tinkamiausią formą.

ES kaimo plėtros politika jau dabar siūlo keletą priemonių, skirtų paremti smulkiuosius ūkininkus, reaguojant į jų poreikius, susijusius su restruktūrizavimu, modernizavimu, vietos rinkų plėtros ir žmogiškaisiais ištekliais, tačiau tos priemonės gali būti įgyvendintos tik tada, jei valstybės, regionai ir patys žemdirbiai žino, kaip pasinaudoti šiomis galimybėmis.

Pasak D. Čioloso, išanalizavus ir apibendrinus šešių Centrinės ir Rytų Europos valstybių patirtį remiant pusiau natūrinius ūkius, yra akivaizdu, kad ji prisideda prie gamybos ir pardavimų augimo bei konkurencingumo padidėjimo ir gali padėti išlaikyti darbo vietas mažuose ūkiuose.

Tačiau kartu išryškėjo ir keletas problemų. Mažų ūkių galimybės pasinaudoti kreditais yra ribotos, o neturėdami savo lėšų, jie negali pasinaudoti parama. Paramos lėšos yra sunkiai prieinamos dėl europinės ir nacionalinės biurokratijos džiunglių. Smulkieji gamintojai menkai informuoti apie galimybę pasinaudoti parama.

D. Čiolosas pabrėžė, kad yra ir kitų aspektų, kurie būdingi šiam Europos regionui. Atsikratę priverstinės kolektyvizacijos, ūkininkai nėra linkę jungtis į asociacijas. Perėjimas į rinkos ekonomiką daliai gamintojų socialiniu ir finansiniu požiūriu buvo skausmingas, todėl jie linkę toleruoti šešėlinę ekonomiką.

Kaip tik nuo šių problemų įveikimo ir būtina pradėti reformas. „Reforma turi prasidėti nuo čia. Smulkūs ūkiai turi būti remiami nepažeidžiant natūralios jų evoliucijos, - pabrėžė D. Čiolosas. - Bendroji žemės ūkio politika po 2013 m. rems Europos žemės ūkio įvairovę. Smulkių ūkių našumas turi būti matuojamas ne tik ekonominio konkurencingumo, bet ir jų vaidmenį tvaraus gamtos išteklių valdymo bei žemės naudojimo požiūriu".

Komisaras atkreipė dėmesį, kad paramos priemonėms smulkiems pusiau natūriniams ūkiams turi būti paprastos, lengvai suprantamos ir lengvai prieinamos, nes jos turi užtikrinti darbo vietų kaimo vietovėse išsaugojimą, o kartu ir kaimų išsaugojimą nuo ištuštėjimo.

Jo teigimu, kaimo plėtros programose bus skiriama daugiau dėmesio žemės ūkio konsultavimui, mokymams, taip pat projektams, kurie skatins tiesioginį ryšį tarp gamintojų ir pirkėjų.

MŪ inf.