Trakai. Nederlingose žemėse ūkininkaujantys žemdirbiai nesijaučia stabiliai ir užtikrintai. Daug ginčų ir aistrų kėlusiame naujajame nederlingų žemių žemėlapyje vėl gali būti pokyčių, po kurių nepalankioms ūkininkauti vietovėms priskiriamas plotas padidėtų, o kompensacinės išmokos – sumažėtų.

Savo problemoms aptarti Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacija (LNŽNA) ketvirtadienį organizuoja konferenciją Trakų rajone, kurioje laukiama atsakingų pareigūnų iš Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės mokėjimų agentūros ir Seimo. LNŽNA pirmininkė Danutė Karalevičienė sako, kad tikimasi sulaukti atsakymų į pagrindinius ir žemdirbiams svarbiausius klausimus. Pirmiausia – dėl finansavimo.

Kelia nerimą kompensacijų dydis

LNŽNA valdybos žiniomis, dabar derinama pozicija, kad prie nepalankių ūkininkauti vietovių būtų priskirta dar 41 seniūnija. Tai reiškia, kad nederlingų žemių naudmenų plotas padidėtų 3,5 mln. ha ir tai pareikalautų 7–8 mln. eurų papildomų finansavimo lėšų.

„Tikslių skaičių nei apie didėjančius deklaruotus plotus nederlingose žemėse, nei apie reikalingas papildomas lėšas ministerija neatskleidžia. Kyla nuogąstavimų, kad visi žemdirbiai, dirbantys nepalankiose ūkininkauti vietovėse, gaus tik po 25 eurus už ha kompensaciją“, – žemdirbių baimes išsakė LNŽNA pirmininkės pavaduotojas Žydrūnas Nevulis.

Tačiau asociacija su tuo nesutiktų, nes esą yra tikrai didelis skirtumas ūkininkaujant tikrai skurdžiose iki 32 balų vertinamose žemėse ir derlingesnėse 35–36,5 žemės našumo balų plotuose. Todėl ir išmokų dydžiai turėtų skirtis, pasak valdybos, negalima atimti iš biednesnio ir duoti turtingesniam.

Dabar ūkininkaujantys didelio nepalankumo vietovėse iki 32 našumo balų gauna 61,20 euro/ha kompensacinę išmoką, ūkininkaujantys mažo nepalankumo vietovėse (32,5–34,49 balo) gauna šiek tiek mažesnę, 50,05 euro/ha išmoką. Karsto zonos ir potvynių užliejamose vietovėse laukus dirbantys žemdirbiai gauna 25 eurų/ha kompensacinę išmoką.

Taip pat vykdomas išmokų diferencijavimas: remtinas plotas iki 100 ha (imtinai) remiamas 100 proc., plotas daugiau kaip 100 ha ir iki 500 ha (imtinai) – 70 proc., daugiau kaip 500 ha – po 25 eurus už ha.

Šiuo metu LNŽNA jungia ūkininkus iš 14 šalies rajonų. Pastarąjį kartą nederlingose žemėse ūkininkaujantys žemdirbiai buvo susirinkę į konferenciją Trakuose praėjusią žiemą, sausio 30 dieną – tada karštai diskutuota apie naujai perbraižytą nederlingų žemių žemėlapį

LNŽNA nariai norėtų aiškumo dėl melioracijos įrenginių. Jie nepritaria pastaruoju metu vis dažniau išsakomai nuomonei, kad įrenginiai turėtų tapti žemės savininko, o ne valstybės nuosavybe. Dauguma ūkininkų kratosi tokio „turto“, nes dažniausiai  jis yra kritinės būklės, visai susidėvėjęs. Žemdirbiams būtų įperšamas nuolatinis galvos skausmas. Kam reikia, kas nori ir turi galimybių, jau dabar patys tvarkosi melioracijos sistemas be jokių nurodymų iš viršaus.

„Pagal kuriamus perdavimo modelius turės būti suburtos asociacijos, į kurias įeis visi žemės savininkai. Jie turės mokėti numatytą abonentinį mokestį. Bet supraskime – tarp savininkų yra ir skurdžiai gyvenančių, ir jau garbingo amžiaus pensininkų, kurie niekaip neįstengs prisidėti prie rekonstrukcijos finansiškai. Ir tos melioracinės sistemos be konkretaus savininko visai numirs“, – tokią nuomonę dėsto LNŽNA valdyba.

Papildomi trikdžiai dėl duomenų

Ekologinių ūkių savininkai jaučiasi diskriminuojami dėl to, kad Ekologinio žemės ūkio taisyklės ir Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklės vykdantiems ekologinę gamybą numato skirtingus reikalavimus dėl sėjomainos. Pirmuoju atveju numatomi keturi galimi sėjomainos būdai bei dirvožemio tręšimas organinėmis medžiagomis, o antruoju – sėjomainos pasirinkimas susiaurinamas iki vieno (lieka faktiškai tik dobilai, neįtraukti lubinai, sojos, vikiai, žirniai ir kt.). Trumpiau tariant, numatyta privalomai ne trumpiau nei vienerius metus visuose plotuose auginti dobilus, už kuriuos nemokamos kompensacinės ekologinės išmokos, nes negaminama produkcija.

Žemdirbiams kyla daug trikdžių ir nesusipratimų dėl valdų duomenų atnaujinimo. Pirma – dėl pačios programos trūkumų, antra – dėl nebaigtos žemės reformos ar kai kurių žemės savininkų nenoro susitvarkyti nuosavybės dokumentus. Be to, nemažai savininkų yra išvykę į užsienį ilgam laikotarpiui, o tai kelia papildomų problemų.

„Be žemės savininko asmens kodo negalima nieko suvesti į sistemą, o kai kurie žmonės net ir giminėms savo asmens kodo nesako. Ir tai yra natūralu, juk dabar galioja duomenų apsaugos įstatymas, negali bet kuriam piliečiui dalinti savo duomenų“, – pastebi Ž. Nevulis.

Ūkininkai priversti apsišarvuoti kantrybę ir minti seniūnijos slenksčius po kelis kertus, bet ir net ir toks atkaklumas ne visada garantuoja visišką valdos patvirtinimą.

MŪ inf.