Žieminiai rapsai iš tiesų išlieka populiarūs daugelyje intensyvių ūkių, ypač tinkamo klimato regionuose. Jie pirmiausia auginami dėl iš sėklų išgaunamo aliejaus, kuris paprastai naudojamas maistui ir pramonės poreikiams, pavyzdžiui, biokuro gamybai.

Žieminiai rapsai populiarūs dėl gero prisitaikymo prie vidutinio klimato zonos meteorologinių sąlygų. Dažnai įtraukiami į sėjomainos planus, nes gali nutraukti ligų ciklus ir pagerinti dirvožemio struktūrą. Sėjomaina yra įprasta intensyvaus ūkininkavimo praktika, kuria siekiama padidinti dirvožemio derlingumą ir sumažinti kenkėjų, ligų riziką.

Intensyviuose ūkiuose dažnai taikomos pažangios žemės ūkio technologijos, įskaitant trąšų, pesticidų ir modernios technikos naudojimą. Tokia praktika gali padėti gauti didesnį derlingumą ir efektyviau auginti tokius augalus kaip žieminiai rapsai.

Nepaisant populiarumo, žieminių rapsų augintojai susiduria su iššūkiais, pavyzdžiui, jautrumu kenkėjams ir ligoms. Be to, aliejinių sėklų kainų svyravimai rinkoje gali turėti įtakos ūkininkų ekonominiam gyvybingumui. Reikia paminėti, kad rapsų populiarumas gali kisti atsižvelgiant į regionines ir pasaulines žemės ūkio veiklos tendencijas, rinkos poreikius ir ūkininkavimo technologijų pokyčius.

Po rekordinių rapsų auginimo metų Europoje užfiksuotas bendras rapsų plotų sumažėjimas. Nepaisant regioninių skirtumų, matyti aiški tendencija: rapsų plotai nebedidėja. Todėl bendras augalų plotas grįžo į vidutinį pastarųjų penkerių metų lygį. Jungtinėje Karalystėje, Rumunijoje ir Danijoje daugiausia sumažėjo plotų, palyginti su ankstesniais metais. Būtent šiuose regionuose dėl padėties rinkoje ir nepalankių oro sąlygų kai kuriais atvejais ūkininkai sėjo mažiau rapsų.

Prancūzijoje užfiksuotas nedidelis rapsų pasėlių plotų padidėjimas – šiek tiek mažiau nei 2 proc. Nepaisant mažėjančių kainų, labai geros derliaus nuėmimo ir sėjos sąlygos paskatino Prancūzijos ūkininkus toliau didinti šių augalų plotus. Lenkijoje, trečioje pagal dydį ES rapsų augintojoje, taip pat tikimasi, kad pasėlių plotai sumažės, nors 1 mln. ha riba bus nedaug viršyta.

Naujausi duomenys aiškiai rodo, kokia dinamiška yra Europos rapsų rinka. Lietuvoje 2023 m., palyginti su 2022 m., žieminių rapsų plotų sumažėjo, 2022 m. buvo deklaruota 336,5 tūkst. ha, o 2023 m. – 300,4 tūkst. ha, tačiau 2017 m. žieminiai rapsai užėmė 159,8 tūkst. ha.

Didesnius plotus 2022 m. galėjo lemti didelis derlingumas 2021 m., vidutinis derlingumas Lietuvoje siekė 2,99 t ha^-1, tačiau 2022 m. jis sumažėjo iki 2,62 t ha^-1, o 2023 m. pakilo iki vidutinio 2,7 t ha^-1 derlingumo.

Pastaraisiais metais, daugiausia dėl meteorologinių sąlygų ir stichinių meteorologinių reiškinių, rapsų pelningumas smuko. Tuo pat metu inžinerijos ir selekcijos mokslo plėtra padėjo sukurti technologijas ir sprendimus, leidžiančius sumažinti ne tik meteorologinių sąlygų įtaką, bet ir derlingumo didinimo sąnaudas.

Ruošdamiesi auginti rapsus augintojai pirmiausiai atkreipia dėmesį į veisles. Veislės pasirinkimas yra individualus dalykas, kurį lemia dirvožemis ir oro sąlygos. Juk skirtingo atsparumo šalčiui tikimasi pietinėje šalies dalyje, o kitokio – šiaurinėje, o tuo labiau Latvijoje. Tačiau pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į derlingumo potencialą, atsparumą nepalankioms oro sąlygoms, ligoms (jei turime problemų dėl sklerotinio puvinio ar verticiliozės) ir vietovę. Labai svarbu naudoti tinkamas sėklų apdorojimo priemones, kurios apsaugotų mažą augalą iš karto po sudygimo.

Pastaruoju metu veislių pasiūla labai didelė, augintojai tikrai gali susipainioti ir pasėti vietos sąlygoms mažiau tinkamą veislę. Lankantis pas užsienio ūkininkus dažnai tenka išgirsti gerų atsiliepimų apie „Pioneer“ žieminių rapsų veisles. Antai, veislių tyrimų centruose žieminių rapsų veislės PT 302 sėklų derlingumas buvo 6,44 t ­ha^-1, o PT 314 – 6,12 t ha^-1.

Derlingumu neatsiliko ir kitos veislės PT 313 – 5,79 t ha^-1, PT 312 – 5,61 ir PT 299 – 5,21 t ha^-1. Visos minėtos veislės atsparios žiemos sąlygoms. Norint atskleisti selekcininkų užprogramuotą augalų produktyvumą, reikia sukurti tinkamą pasėlio struktūrą, šio veiksmo niekas neatšaukė, nesvarbu, kokia veislė.

Pirmiausiai – dirvožemio derlumas, derlingame > 60 boniteto balų dirvožemyje užteks 20–23 augalų kv. metre, kad gautume 6,0 t ha^-1 sėklų, mažiau derlinguose dirvožemiuose (42–60 balų) reikėtų 20–21 augalų kv. metre, kad gautume 4,8–5,4 t ha^-1.

Suprantama, dirvožemio kokybė nenulems derlingumo, siekiant tikslo labai svarbus sėjos laikas. Antai, pasėjus rugpjūčio 5–10 d., sėklų derlingumas gali būti 4,2–4,5 t ha^-1, pasėjus rugpjūčio 11–20 d. dažniausiai sėklų derlingumas perkopia 5,3 t ha^-1, o nukėlus sėjos darbus į rugsėjo pirmą dešimtadienį, tikėtis didesnio kaip 3,2 t ha^-1 derlingumo sunku.

Nelengva nuspręsti sėjos datą, nes vieni ūkininkai taiko tradicinę žemės dirbimo technologiją ir užtrunka ilgiau, dėl to dažnai nespėja laiku pasėti. Taikantys juostinę žemės dirbimo technologiją pasiekia geriausių rezultatų, o dėl bearimės technologijos, tai dar yra kai kurių detalių, neleidžiančių augintojams gauti maksimalų rezultatą.

Augalų aprūpinimas maistu užima svarbią vietą auginimo technologijoje. Naudojant juostinę sėjos technologiją, fosforo trąšas efektyviausia įterpti kartu su sėklomis išbėrus fosforo trąšas ant paviršiaus, dėl dirvožemio savybių trąšų efektyvumas nebus labai didelis. Naudojamų trąšų kiekis ir rūšis parenkama remiantis dirvožemio analizėmis.

Apibendrinus ūkių patirtis, nustatyta, kad didžiausias (5,8 t ha^-1) sėklų derlingumas gautas tręšiant N170 P90 K150, būtume neteisūs, jei sakytume, kad mažesnė trąšų norma N150 P75 K120 buvo neefektyvi, augintojai gavo vidutiniškai 5,0 t ha^-1 sėklų derlingumą.

Svarbu prasidėjus vegetacijai pavasarį atlikti pasėlio inventorizaciją, įvertinti pasėlio tankumą, augalų vešlumą ir gyvybingumą ir pradėti priežiūros darbus. Pirmiausia išberiamos azoto trąšos, nes kai kurios trąšų formos pradės veikti tik dirvos temperatūrai pasiekus 13 °C, o iki to laiko bus patirta didelių azoto nuostolių, jei trąšos be ureazės inhibitorių.

Labai svarbu laiku išpurkšti humines rūgštis, nes jos padidina agronominį azoto trąšų efektyvumą. Kita klaida – neskiriama pakankamai dėmesio kalio trąšoms, o kalio iki žydėjimo reikia daugiau nei azoto ar sieros. Piko metu rapsai per dieną sunaudoja iki 4,5 kg ha^-1 kalio, iki 2,4 kg ha^-1 azoto ir magnio bei 0,9 kg ha^-1 fosforo. Nepatenkinus kalio poreikio, kiti elementai gali būti mažai efektyvūs.

Auginant rapsus ir siekiant optimalaus rezultato, negalima pasikliauti vienu veiksniu, visus atliekamus darbus reikia priartinti prie optimalių reikšmių.  

Doc. dr. Vytautas Liakas

VDU Žemės ūkio akademija