Netipinė žiema buvo palanki žiemkenčiams, tačiau iškėlė ne vieną klausimą, kaip tokiomis sąlygomis efektyviai panaudoti turimas agrotechnikos priemones, kurios užtikrintų, kad augalų derliaus ir jo kokybės potencialas su mažiausiomis sąnaudomis būtų maksimaliai išnaudotas.

Beldžiantis pavasariui, turime įvertinti, kad pašalo nebuvimas „nesupureno“ podirvio, maisto medžiagų išsiplovimas, ypač azoto, sieros, kalcio, magnio, vyko per visą žiemą, augalų vegetacija nebuvo nutrūkusi, vadinasi, žiemkenčiai intensyviai naudojo rudenį augaluose sukauptas ir dirvožemyje esančias maisto medžiagas, tad pavasarį jie pasitiks praalkę, susilpnėję ar net išsekę. Todėl, vegetacijai atsinaujinant, peržiemojusius ir prieš sėją fosforo ir kalio trąšomis tręštus žieminių javų ir rapsų pasėlius reikėtų kuo skubiau patręšti azotu. Tam puikiausiai tinka visos kokybiškos lietuviškos azoto trąšos: amonio salietra, karbamidas, kalcio-amonio salietra ir kitos. Svarbu tik laiku ir tinkamai jas panaudoti.

Tačiau dėl tikėtinų sieros išsiplovimo nuostolių, ypač lengvesnėse dirvose ir ypač žieminiuose rapsuose, patartina pirmajam tręšimui naudoti sieros turinčias azoto trąšas – amonio sulfatą, o geriausiai išlaistyti vandeniu neskiestas skystąsias „Agrochemos“ azoto ir sieros trąšas LYDERIS. Tiek pavasarį, tiek ir papildomai vegetacijos laikotarpiu ar per lapus rekomenduojama tręšti ypač efektyvias, tarp ūkininkų itin populiarias lietuviškas karbamido-amonio salietros skystąsias trąšas KAS-32. Skystosios trąšos, naudojant čiurkšlinius purkštukus, išlaistomos neskiestos vandeniu, vidutiniškai po 100–300 l/ha, atsižvelgiant į ūkyje naudojamas tręšimo technologijas, tręšimo laiką ir laukiamą derlių.

Siekiant didžiausio azoto, fosforo, kalio, sieros, magnio trąšų efektyvumo, negalime pamiršti itin svarbių augalų augimui, vystymuisi, mitybai mikroelementų, kurių trūkumas mažina derlių, prastina jo kokybę, o augalai tampa jautresni ligoms ir aplinkos stresui, prasčiau pasisavina makroelementus. Tikėtina, kad šį pavasarį augalai, ypač žieminiai ir vasariniai javai, gali būti itin reiklūs cinkui, variui, manganui ir geležiai. Rapsams ir ankštiniams augalams gali trūkti boro, tačiau bėda ta, kad, pasirodžius matomiems mikroelementų trūkumo požymiams, žala jau bus padaryta ir neatitaisoma.

Cinkas dalyvauja chlorofilo, proteinų, angliavandenių, vitaminų, fermentų sintezėje. Aktyvina redukcinius procesus oksidacijos-redukcijos reakcijose, tuo jis skiriasi nuo mangano ir vario, skatinančių oksidaciją. Cinkas įeina į kai kurių fermentų sudėtį, dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose, jis ypač svarbus augalų vegetacijos pradžioje, nes skatina šaknų vystymąsi, didina azoto, fosforo ir kalio trąšų efektyvumą. Šis mikroelementas skatina auksinų susidarymą, reguliuoja augalo augimą ir vystymąsi, skatina grūdų mezgimosi procesus, didina augalų atsparumą karščiams, šalčiams ir sausroms.

Kadangi cinkas augale nejudrus, trūkumo požymiai labiausiai išryškėja ant jaunų lapų. Kai trūksta cinko, sutrinka augalų kvėpavimas ir baltymų sintezė, sutrumpėja tarpubambliai, smulkėja lapai, išryškėja chlorotinės juostos, vėluoja brendimas. Greičiausiai jo trūkti pradeda dirvose, kurių aukštas pH arba fosfato indeksas yra penki ir daugiau.

Prof. habil. dr. Gvidas Šidlauskas, UAB „Agrochema“ generalinio direktoriaus padėjėjas augalininkystei

Tuo tarpu varis svarbus augalų derliaus struktūrinių elementų formavimui, ypač grūdų skaičiui varpoje, aktyvina chlorofilo susidarymą ir slopina jo irimą, dalyvauja fotosintezės, anglies ir azoto apykaitos, kvėpavimo procesuose, įeina į kai kurių fermentų sudėtį, didina žiedadulkių gyvybingumą, augalų atsparumą grybinėms ir bakterinėms ligoms,nes dėl vario suaktyvėja angliavandenių, baltymų ir riebalų sintezė, intensyvina biochemines reakcijas, siejamas ir su augalų gynybiniu atsaku į kenkėjus bei ligas, mažina javų išgulimą, didina augalų derlingumą.

Varis – mažiausiai judrus mikroelementas. Jo daugiausiai gali trūkti organinėse, mažiausiai – sunkiose molio dirvose. Kai trūksta vario, nyksta stiebai ir šoninės šakos, augalai tampa žalsvi, sustoja jų augimas, balkšvai žalsvi lapai pradeda vysti. Vario trūkumą gali išryškinti žema dirvožemio temperatūra, mažas kritulių kiekis, pernelyg intensyvus kalkinimas, didesnis nei 7,5 arba 6,5 smėlinguose ir 6,0 organiniuose, durpinguose ar pelkėtuose dirvožemiuose pH.

Manganas būtinas oksidacijos-redukcijos procesuose, skatinančiuose oksidazių sugebėjimą asimiliuoti deguonį (oksidacija), dalyvauja fotosintezės procesuose, aktyvina chlorofilo, riebalų, baltymų sintezę, fermentų veiklą. Dėl mangano augaluose vyksta nitratinio azoto redukcija iki amoniako. Manganas stimuliuoja medžiagų apykaitą, aktyvina metabolizmo fermentus augaluose, skatina šaknų sistemos vystymąsi, augalų  antžeminės dalies augimą, didina augalų atsparumą ligoms, trumpina brendimo laiką, didina derlingumą.

Manganas išskirtinai nejudrus augale, todėl trūkumo požymių, pavyzdžiui, balkšvumas tarp lapo gyslų, pirmiausiai atsiranda ant jaunų lapų. Rudai juodos dėmelės rodo, kad labai trūksta mangano. Dėl to taip pat augaluose sumažėja chlorofilo, pabąla lapai, sumažėja derlius. Dažniausiai mangano trūkumas pasireiškia organinės medžiagos turtinguose, neutraliuose, o ypač šarminiuose, natūraliai mažai mangano turinčiuose dirvožemiuose. Įprasta mangano trūkumą sieti su aukštu dirvožemio pH, tačiau jį gali lemti ir mangano disbalansas su kalciu, magniu ar geležimi. Mangano trūkumą gali padidinti ir vėsus, sausas oras.

Geležis atsakinga už deguonies „transportavimą“ ankštinių augalų šaknų gumbeliuose.Kaip katalizatorius geležis būtina chlorofilui susidaryti, todėl kai jos trūksta, augalai suserga chloroze. Geležis įeina į baltymo feredoksino ir oksidacijos-redukcijos reakcijas katalizuojančių fermentų – citochromo, katalazės, peroksidazės – sudėtį, dalyvauja energijos paskirstymo procesuose, didina augalų atsparumą ligoms, jų derlių, gerina derliaus kokybę.

Didžiausias geležies efektyvumas pasiekiamas tręšiant per lapus. Trūkstant geležies, augalų lapai tampa šviesiai žali, aiškiai išsiskiria žalios lapų gyslos ir balkšvos juostos tarp jų. Geležies trūkumą gali sukelti ir disbalansas su kitais metalais, ypač su variu, manganu ir molibdenu.

Boras veikia oksidacijos-redukcijos fermentus ir kvėpavimo procesą, didina fermentų sacharazės, peroksidazės ir katalazės aktyvumą, aktyvina nukleininių rūgščių sintezę, palaiko normalų ląstelių dalijimąsi šaknų ir stiebų meristeminiame audinyje ir tinkamą energinį lygį audiniuose, užtikrindamas normalią angliavandenių ir baltymų biosintezę.

Boras būtinas žiedadulkėms formuotis, didina jų gyvybingumą, gerina žiedų apsidulkinimą, mažina streso poveikį sėklų vystymuisi, didina augalų derlių ir gerina derliaus kokybę. Tačiau pažymėtina, kad riba tarp boro trūkumo ir toksiškumo nėra plati, todėl borą reikia naudoti optimalia norma, tinkamiausiu būdu ir laiku.

Boro trūkumui augalai jautriausi sausringais laikotarpiais, kai šaknų veikla dėl drėgmės stokos labai ribota. Kai trūksta boro, augalas suserga, sulėtėja šaknų, antžeminių ūglių augimas. Vėliau augalas ima gelsti, nustoja augti. Esant dideliam boro trūkumui, žiedų visai nebūna arba jų būna gerokai mažiau nei paprastai.

Lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose paprastai boro yra mažiau nei sunkesnės sudėties. Kai dirvožemio pH apie 6,5, judriojo boro daugelyje dirvožemių nustatoma daugiausia. Boro judrumui neigiamą įtaką turi dirvų kalkinimas. Boras efektyviausias mažo boringumo dirvožemiuose: lengvos granuliometrinės sudėties – mažiau kaip 0,2-0,3 mg kg^-1, sunkios granuliometrinės sudėties – mažiau kaip 0,3-0,4 mg kg^-1. Boringuose dirvožemiuose auginamų augalų boro trąšomis tręšti neverta. Tačiau sausringais metais boro gali trūkti net ir turtinguose boro dirvožemiuose.

Išryškėjus augalų maisto medžiagų trūkumo požymiams, dažniausiai jau nebeįmanoma išvengti nuostolių, todėl rekomenduojama kartą per 4–7 metus atlikti dirvožemių agrocheminius tyrimus, nustatant dirvožemio pH, organinės medžiagos, fosforo, kalio, sieros, magnio, pagrindinių mikroelementų kiekius jame. Tačiau dirvožemio agrocheminiai tyrimai gali parodyti tik augalų maisto medžiagų trūkumo tikimybę. Tikrą pasėlio padėtį parodys ir įvertins tik augalų audinių tyrimai per vegetaciją.

Žinant dirvožemių agrochemines charakteristikas ir draudžiantis nuo tikėtinų augalų mitybos sutrikimų ar maisto medžiagų disbalanso, galima pasirinkti labiausiai tinkančias laukui ir augalui trąšas, pakoreguoti trąšų normas, iš anksto paieškoti ir pasirūpinti pigesniais mikroelementais ir pan. Tačiau vėliau, per vegetaciją, papildomas augalų aprūpinimas mikroelementais galės vykti vien tik tręšimu per lapus.

Siekiant jau pačioje vegetacijos pradžioje apsaugoti augalus nuo galimo cinko, vario, geležies mangano ar boro trūkumo, UAB „Agrochema“ siūlo platų birių ir skystų mikroelementinių trąšų asortimentą. Trąšų sudėtyje optimalūs ir subalansuoti vario, cinko, geležies, mangano, boro, kitų augalų mitybos elementų kiekiai. Tyrimų rezultatai rodo, kad nelygu metai, vieta ir augalai, grūdų derlius, naudojant mikroelementus, vidutiniškai didėja 0,1–0,2 t/ha, tad investicija atsiperka kelis kartus.

Vertinant esamą meteorologinę situaciją ir turimą patirtį, žieminius javus ir rapsus pačioje vegetacijos pradžioje, panaudojant rytinius pašalimus ar kai tik vandens perteklius dirvose susigers ir technika galės neklimpdama darbuotis laukuose, bus efektyvu per lapus patręšti mikro- ir makrotrąšomis, išpurškiant jas migliniais purkštukais prieš tai atskiedus vandeniu iki 200 litrų darbinio tirpalo. Javų pasėliams iš UAB „Agrochema“ siūlomo asortimento geriausia rinktis cinko, geležies, vario ir mangano turinčias mikrotrąšas.

Rapsams geriausiai tiks skystosios boro trąšos, praturtintos svarbiausių mikroelementų. Efektyvu mikroelementines trąšas maišyti kartu su KAS-32 10–15 l/ha ir skiesti vandeniu iki 200 litrų darbinio tirpalo. Ankstyvasis tręšimas azotu ir mikroelementais sustiprins augalus, padės jiems apsirūpinti būtiniausiomis maisto medžiagomis. Subalansuotos mikroelementinės trąšos, kurių sudėtyje augalams lengvai prieinami maisto elementai, bus efektyvios ir vėlesniems žiemkenčių bei vasarojaus tręšimams per lapus per vegetaciją, koreguojant augalų mitybos procesą, kad sulauktumėte gausaus ir kokybiško derliaus.

Prof. habil. dr. Gvidas ŠIDLAUSKAS

UAB „Agrochema“ generalinio direktoriaus padėjėjas augalininkystei

Užsakymas nr. 10096