Kukurūzai Europoje atsirado Kristupo Kolumbo ir kitų keliautojų dėka – ir kone iškart paplito visuose auginti tinkamuose regionuose. Jūreiviai, laivais gabenę kukurūzų grūdus per Atlantą, nenumatė, kad jie turės įtakos Senojo pasaulio kraštovaizdžiui, mitybai ir ekonomikai. Kukurūzų atėjimas į Europą pakeitė žemės ūkio praktiką ir metė iššūkį egzistavusioms normoms, atvėrė kelią kukurūzų revoliucijai.

Aukštos maistinės vertės augalai iš esmės pakeitė Europos gyventojų mitybą. Kukurūzų auginimas turėjo socialinių ir ekonominių padarinių, įskaitant mokesčius ir kontrabandos atsiradimą. Kukurūzai paveikė Europos žemės ūkį, ekonomiką ir kasdienį gyvenimą taip, kaip mažai kas galėjo tikėtis. Dėl didelio kukurūzų derlingumo europiečių mityba tapo įvairesnė, ir tai lėmė augantį gyventojų skaičių. Pagyvėjo ir ekonomika, nes kukurūzai tapo svarbiu eksporto produktu.

Paminėtina ir kulinarinė revoliucija – atsiradus kukurūzams, Europoje atsirado naujų patiekalų ir kulinarinių metodų. Pastebėti žemės ūkio technologijų pokyčiai, nauji gyvulių pašarai. Galiausiai kukurūzai atnešė ir socialinių pokyčių – dėl jų prekybos ir auginimo kintantys ekonominiai rodikliai turėjo įtakos ir socialinėms struktūroms, kai kuriuose regionuose pasikeitė klasių dinamika.

Pasaulyje kukurūzai auginami maždaug 240 mln. hektarų (FAO STAT, 2019) ir suteikia apie 30 proc. maisto kalorijų daugiau kaip 4,5 mlrd. žmonių, kurių daugelis gyvena besivystančios ekonomikos šalyse. Kukurūzų rinkos dydis 2024 m. vertinamas 143,62 mlrd. JAV dolerių, o iki 2029 m. turėtų pasiekti 166,57 mlrd. JAV dolerių, prognozuojamu laikotarpiu (2024–2029 m.) numatomas 3,01 proc. augimas.

Apskaičiuota, kad Europos kukurūzų rinkos dydis 2023 m. siekė 34,85 mlrd. JAV dolerių, o iki 2028 m. turėtų pasiekti 40,95 mlrd. JAV dolerių, prognozuojamo laikotarpio (2023–2028 m.) augimas – 3,28 procento. Per pastarąjį dešimtmetį rinka smarkiai pasikeitė dėl sparčiai didėjančios gamybos, kurią lėmė grūdų srities biotechnologinės pažangos plėtra. Bendrai ES išaugusį kukurūzų derlių daugiausia lėmė gerokai padidėjęs Rumunijos (+46,8 proc.) ir Prancūzijos (+14,5 proc.) derlius.

Pagrindinės kukurūzų augintojos Europoje yra Ukraina, Prancūzija, Italija ir Rumunija. 27 ES valstybėse narėse grūdams ir silosui kukurūzų plotai sudaro atitinkamai apie 8 mln. ha ir 5 mln. ha. Vien Ukrainai tenka beveik 10,0 proc. viso pasaulio kukurūzų derliaus.

VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto doc. Vytautas Liakas

Šiaurės Europoje kukurūzai paprastai naudojami galvijams šerti, dėl to svarbi ne tik didelė biomasės produkcija, bet ir pašarų kokybė. Pageidautinos pašarų savybės yra didelė krakmolo koncentracija, užtikrinanti aukštą energijos panaudojimo efektyvumą šeriant atrajotojus; didelis organinių medžiagų virškinamumas ir maža ląstelienos koncentracija. Be to, norint užtikrinti gerą fermentaciją ir sandėliavimą, būtina optimali sausųjų medžiagų koncentracija per derliaus nuėmimą.

Ankstyvaisiais laikotarpiais kukurūzai Baltijos šalyse tradiciškai nebuvo auginami. Dėl regiono klimato specifikos dažniau buvo auginami rugiai, kviečiai, miežiai ir kiti javai. Po Antrojo pasaulinio karo daugiau dėmesio skirta žemės ūkio gamybos įvairinimui, kad būtų patenkinti gyventojų maisto poreikiai. Kukurūzai taip pat sulaukė atitinkamo dėmesio, nes juos galima užauginti per pakankamai trumpą laiką.

Didelį vaidmenį kukurūzams plisti turėjo prasidėjusi žemės ūkio modernizacija, technologinė pažanga. Tad, pradėjus auginti naujas augalų veisles, kukurūzų plotai Lietuvoje padidėjo. Kukurūzų populiarumui įtakos turėjo jų prisitaikymo prie įvairių dirvožemio tipų galimybės ir naudojimo universalumas: maistui, pašarams, biokurui, celiuliozei ir kt.

Gyvulininkystė, ypač pienininkystė, ir paukštininkystės sektoriai tapo efektyvesni, kai kukurūzai buvo įtraukti į gyvulių ir paukščių racioną. Kukurūzai įsitvirtino sėjomainose, padėdami nutraukti ligų ciklus ir prisidėdami prie dirvožemio derlingumo didinimo. Šių augalų įtraukimas į sėjomainas tapo įprasta praktika, padedančia tvariam žemės ūkiui ir teikiančia ekonominę naudą.

Kukurūzų liekanose gausu anglies, azoto, fosforo, kalio ir kitų elementų. Į lauką grąžinamos augalų liekanos gali pagerinti dirvožemio derlingumą ir padidinti auginamų augalų, tarp jų ir kukurūzų, derlingumą. Todėl kukurūzų liekanų panaudojimas tapo svarbia technine priemone dirvožemio kokybei, derlingumui ir azoto trąšų panaudojimo efektyvumui gerinti.

„Pioneer“ pardavimų vadovas Tadas Pranskietis

Pastaruoju metu plačiai kalbama apie tai, kad gyvulių, šeriamų kukurūzų silosu, išskiriamas mėšlas gali pasitarnauti kaip trąša augalininkystei ir sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją dėl cheminių trąšų naudojimo mažinimo. Deja, žvelgiant iš visos sistemos perspektyvos, modelio „silosas–gyvulių mėšlas–laukas“ poveikis dirvožemio organinės anglies sekvestracijai dar nepakankamai kiekybiškai įvertintas.

Kokia situacija Lietuvoje? Nuo 2017 iki 2023 m. deklaruoti kukurūzų plotai padidėjo 14,5 tūkst. ha. Daugiausia (52,86 tūkst. ha) buvo auginama 2022 m. Tačiau dėl kelių mažiau palankių kukurūzams metų, situacijos gyvulininkystės sektoriuje, grūdų kainų politikos 2023 m. kukurūzų plotai sumažėjo iki 52,4 tūkst. ha. Didžiausi kukurūzai plotai 2023 m. deklaruoti Pakruojo ir Pasvalio rajonuose.

Dažnai augintojams kyla klausimas, kokias veisles rinktis. Šiandien siūloma daug įvairaus ankstyvumo kukurūzų veislių. Pažvelkime į metus, kai Lietuvoje tik įsibėgėjo kukurūzų auginimas. „Pioneer“ veislė Justina ilgus metus naudota kaip standartinė, su ja buvo lyginamos kitos veislės, net ir naujesnės selekcijos.

Tuo metu Vilniaus augalų veislių tyrimo skyriuje Justina ir PR39B29 žaliosios masės derlingumas perkopė 79 t ha ^-1 , o normalizuotų sausųjų medžiagų derlingumas viršijo 36 t ha ^-1 . Žinoma, galima sakyti, kad tai 19 metų senumo istorija, bet „Pioneer“ selekcininkai ir toliau tobulėja ir šiandienos rekomenduojamos veislės išsiskiria ne tik derlingumu, bet ir augalų atsparumu įnoringoms vidutinio klimato zonos sąlygoms. Kauno ir Pasvalio augalų veislių tyrimo skyriuose savo produktyvumu pasižymi veislės P7034, P7043, P7179 ir kt.

Ypač derlingumu (per 60 t ­ha ^-1 ) išsiskyrė P8153, P8086. Geriausiai apie „Pioneer“ veislių privalumus kalba patys ūkininkai. Augintojai visuomet pirmiausia klausia, koks veislės derlingumas. Klausimas logiškas, bet veislės genetinis potencialas gali atsiskleisti tik sudarius palankias sąlygas – bet koks nuokrypis nuo optimalių sąlygų atneša didesnius ar mažesnius derliaus nuostolius.

Pasirinkus veislę, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į sėjos laiką. Nuomonių yra įvairių ir daugelis stengiasi pasėti anksti, kad užtektų laiko derliui pasiekti technologinę brandą. Sąvokas „ankstyvas“ ir „vėlyvas“ reikia vertinti atsižvelgiant į konkrečios vietovės auginimo sąlygas. Kiekvienoje jų yra optimali kukurūzų sėjos data, o sėjant prieš ir po šios datos derlingumas sumažėja. Žema temperatūra riboja kukurūzų derlingumą ir ne tik vidutinio klimato zonos šalyse.

Vidutinio klimato zonoje kukurūzai, sėklų dygimo ir daigų augimo etapais paprastai patiria žemos temperatūros stresą. Tokiu atveju, net temperatūrai pakilus, daigų augimas nukenčia dėl augalų nesugebėjimo greitai reaguoti į palankius aplinkos pokyčius. Pasėjus kukurūzus anksti, žemos temperatūros stresas daigų stadijoje paveikia fotosintezę, sumažina augalo fotosintetinį aktyvumą. Žemų temperatūrų streso sąlygomis išaugusių daigų chloroplastų ultrastruktūra yra netvarkinga ir neatsikuria palankiomis sąlygomis.

Optimali temperatūra lemia, kad kukurūzai sudygsta per kuo trumpesnį laiką. Kadangi yra keli dygimo etapai, kiekvienas jų turi savo optimalių temperatūrų skalę, o dėl dygimo sudėtingumo reakcija į temperatūrą dygstant gali skirtis. Sėklų reakciją į temperatūrą lemia veislė, sėklų kokybė, laikas, praėjęs po derliaus nuėmimo, ir kai kurie kiti veiksniai.

Kukurūzams dygstant temperatūros pokyčiai daro didelę įtaką sėklų kvėpavimui ir cukraus apykaitai. Dėl neįprasto kvėpavimo sutrinka sėklų dygimui būtinų reaktyviųjų deguonies rūšių homeostazė. Temperatūra atlieka svarbų vaidmenį nustatant sėklų dygimo trukmę, t. y. laiką nuo sėklos patekimo į dirvą iki dygimo pradžios.

Per anksti arba per vėlai pradėjus lauko darbus, ūkininkai negalės gauti pakankamai didelio derliaus. Dažniausiai ilgai dirvoje užtrunkančias sėklas apninka patogenai, ypač šaknų puviniai, o jei augalas neturi sveikų šaknų, visi kiti darbai gali didinti tik išlaidas, o ne derlingumą. Tinkamą kukurūzų sėjos laiką lemia ne kalendorius, o meteorologinės sąlygos. Sėklos turėtų būti įterpiamos į šiltą dirvą – optimali temperatūra yra +10–12 °C. Šalčiui atspariems augalams arba hibridams ją galima sumažinti ne daugiau kaip 2 °C.

Svarbu išmatuoti dirvos temperatūrą sėjos gylyje: oras gali sušilti greičiau arba lėčiau nei žemė. Tai lemia drėgmės lygis, saulėtų dienų skaičius, organinių liekanų buvimas dirvos paviršiuje. Jei žemė pakankamai sušilo, galite sėti ir nesijaudinti, jei sugrįš šalti orai. Sėklas saugiai uždengs sušilusi dirva ir jos nenukentės nuo laikino atvėsimo. Štai kodėl kukurūzų sėjos laikas kiekvienais metais gali būti skirtingas ir nepriklausyti nuo pasirinktos veislės. Kad nepraleistumėte optimalaus momento, būtina kasdien matuoti dirvos temperatūrą.

Per eksperimentą kukurūzų sėklos buvo daigintos 4 dienas 25 °C temperatūroje ir 4 dienas – 13 °C temperatūroje, o po to – 2 dienas 25 °C temperatūroje. Fiziologiniai eksperimentai parodė, kad žemos temperatūros stresą patyrę augalai visą vegetacijos laikotarpį atsiliko nuo nepaveiktų žemos temperatūros ir buvo mažiau produktyvūs. Dėl žemos temperatūros poveikio sėklos ilgiau nesudygsta. Kartais augintojai sako, kad praėjo 20 dienų, o dar kukurūzų nematyti.

Ką tai duoda? Pasėjus 95 proc. laboratorinio daigumo sėklų, dirvoje joms prabuvus 20 dienų, lauko daigumas bus 75–85 proc., o jei sėklos palankiomis sąlygomis sudygsta per 10–15 dienų, lauko daigumas būna 90–95 proc. Taip galima geriausiai paaiškinti derliaus nuostolius, atsirandančius dėl netinkamai pasirinkto sėjos laiko. O ką augintojas pirmiausia apkaltina?

Daugiau informacijos apie kukurūzų sėklas rasite www.pioneerbaltic.lt