Ukmergė. Jakutiškiuose ūkininkaujantis Kęstutis Zinkevičius žemdirbiu tapo būtent dėl kanapių. Iki ūkininkavimo pradžios jo žinios buvo tik teorinės, savo akimis augančių kanapių plotų net matyti nebuvo tekę.

K. Zinkevičius buvo vienas pirmųjų mūsų šalyje, 2014 m. pasiryžusių auginti kanapes. Rimtų konsultacijų net nebuvo iš kur gauti, tad teko mokytis iš savo klaidų. Šiandien K. Zinkevičiaus šeima išsilaiko iš kanapių ūkio ir dar atranda lėšų gamybos plėtrai.

Kanapėmis vyras pradėjo domėtis gerokai anksčiau, internete nuolat rasdavo įdomios informacijos apie šių augalų naudą ir universalumą, tad vos tik Lietuvoje pluoštinės kanapės buvo įteisintos, vyras registravo ūkininko ūkį.

„Kanapių pliusas – jos sėjamos šiek tiek vėliau negu dauguma žemės ūkio augalų, gegužės mėnesį, kai dirva gerai įšyla. Dėl pasėlių priežiūros paprastai jokių problemų nekyla, mat kanapės greitai stiebiasi į viršų ir nustelbia piktžoles. Esminiai dalykai: pasirinkti tinkamą veislę, laiku pasėti ir laiku nukulti“, – vardija K. Zinkevičius.

Kelerius metus plėtęs kanapių plotus, dabar Kęstutis labiau orientuojasi į kanapių sėklų supirkimą iš kitų ekologinių ūkių bei jų perdirbimą. Maisto produktų gamybai reikia itin kokybiškos žaliavos, todėl labai svarbu, kad sėklos būtų laiku nukultos ir tinkamai išdžiovintos.

Tinkamų veislių paieška

Ūkininkavimo pradžioje Kęstutis intensyviai domėjosi, kokios veislės kanapes pasirinkti, bet, kaip dažnai būna, išsirinko ne tą – pirmaisiais metais pasėjo Futura 75 ir rudenį susidūrė su derliaus nuėmimo problema, juolab, kad savo technikos neturėjo.

Teko tiesiog važiuoti nuo sodybos prie sodybos, besidairant, gal kur kieme dar stovės kombainas. Pagaliau pavyko rasti smalsų ūkininką, kuriam ir pačiam buvo įdomu išbandyti kanapių kūlimą – šiaip ne taip pavyko tą nedidelį plotelį sudoroti.

„Kuliant kanapes, nepaskubėsi, nes kombainą tenka dažnai stabdyti, pašalinti ant pjaunamosios užsisukusius stiebus. Pjaunamąją reikia kuo labiau užkelti į viršų, kad ji imtų tik viršutinę kanapių dalį, pačias viršūnėles. Likusi aukšta ražiena sulėkščiuojama iš karto rudenį arba paliekama per žiemą iki pavasario, tada stiebeliai lengviau suyra ir juos lengviau įterpti į žemę“, – paaiškina ūkininkas.

Žinoma, galima stiebus nupjauti ir sukti į ritinius, bet jei realiai nėra galimybės kur juos panaudoti, geriau sulėkščiuoti ir grąžinti organiką į dirvą.

Vėliau ūkininkas išsirinko veislę Finola, kuri puikiai tinkama Lietuvos sąlygomis, nes yra ankstyvos brandos, žemaūgė ir selekcininkų orientuota į sėklų auginimą, kad nebūtų problemų kuliant. Kanapių plotus išplėtė iki 30 hektarų.

Pastaraisiais metais Kęstutis augina vadinamąsias arbatines kanapių veisles, tarp kurių ir pirmaisiais metais nevisai sėkmingai išbandyta Futura 75: lapija didelė, žiedynai stambūs, tad iš palyginti nedidelio ploto galima prisiskinti ir prisidžiovinti daug žaliavos.

Koncentruojasi į perdirbimą

„Ilgainiui supratome, kad viską daryti tobulai nuo A iki Z – ir auginti, ir perdirbti, ir pardavinėti – beveik neįmanoma, kažkuri grandis nukenčia. Tad orientuojamės į perdirbimą ir realizaciją“, – pasakoja Kęstutis.

Ūkis gamina produktus ir dalyvauja įvairiose mugėse. Be to, produktais prekiaujama ir didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėse, ekologiškų kaimiškų produktų skyriuose. Kęstutis pastebi, kad žmonės, ypač jaunimas, kuo toliau, tuo labiau domisi ekologija, lietuviškais produktais, sveika mityba.

K. Zinkevičiaus ūkis sertifikuotas kaip ekologinis, sertifikuotas ir perdirbimas, o pastarajam naudojama tik žalioji elektros energija. Ūkyje gaminamas kanapių aliejus, miltai, proteinai, arbatos, lukštentos sėklos, visokiausios užkandėlės, kosmetikos gaminiai, taip pat masalai iš kanapių žvejybai. Netrukus asortimentas dar labiau išsiplės – bus spaudžiamas vertingos biologiškai aktyvios medžiagos kanabidiolio (CBD) turintis aliejus iš žiedynų.

„Geriausiu atveju išnaudojame tik keliolika procentų viso to, ką galėtume padaryti iš šio augalo. Lietuvoje dėl perdėto konservatyvumo ir nežinojimo kanapės ilgai nešiojo neigiamą šleifą“, – sako Kęstutis Zinkevičius ir viliasi, kad jau artimoje ateityje bus sulaukta gerų pokyčių.

Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano ūkis“ gruodžio mėnesio numeryje