Basf 2024 04 24 A1 Basf 2024 04 24 m1
Ūkis
„Žaliasis kursas ne toks jau ir žalias“
Vytautas, Rasa ir Edmundas Samauskai

Varėnos r. Rasa ir Edmundas Samauskai vieni pirmųjų žemdirbių Lietuvoje prieš 30 metų pradėjo ūkininkauti ekologiškai. Ir iki šių dienų šeima ištikima savo idėjai. Kaip sekasi Varėnos r. ūkininkams eiti pasirinkta kryptimi?

Abu sutuoktiniai – agronomai, susipažino ir susituokė antrame studijų kurse tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje.

Šeima prie Daugų ežero rado gražią vietą, kur pirmiausia įveisė sodą, o paskui ir namus pasistatė. Čia gyvena ir ūkininkauja iki šiol.

Bioversija 2024 04 26 m7

Iš pradžių kolūkis jiems davė 10 telyčių ir skyrė 10 ha žemės, kurioje dirbo pagal tuomet atsiradusią brigadinės rangos sutartį. Vėliau pagal Valstiečio ūkio įstatymą gavo 18 ha žemės.

„Tuo laiku, kai neturėjome jokios technikos ir nebuvo už ką jos pirkti, atrodė labai daug! Iš metalo laužo sukonstravome mažą traktoriuką, rankomis sėjome... Bet po truputį prasigyvenome“, – prisimena Edmundas.

Ekologinio ūkininkavimo iniciatorė buvo Rasa. „Iš karto buvo toks jausmas – mano žemė! Chemijos nesinorėjo kišti į ją. Tuo metu apie ekologiją dar labai mažai kas kalbėjo, bet aš jau suvokiau, kad chemija nėra gerai“, – dalijasi mintimis moteris.

Išpopuliarino speltas

Tiek iš pradžių, tiek dabar, jau dirbdami 170 ha, Samauskai augina tradicines dzūkiškas kultūras: rugius, grikius, avižas, žirnius, pupas.

Per tris dešimtmečius šeima išbandė ir įvairesnių augalų, pavyzdžiui, kanapes. Deja, jos lengvose Dzūkijos žemėse nepasiteisino. Dabar sėkmingai augina soras.

Bandė auginti ir esparcetų, gargždenių sėklas, judras ir t. t. Ūkyje visuomet laikyta ir įvairių gyvulių (tik avių neturėjo), paukščių. Atsisakius pieninių karvių pamažu išplėsta mėsinių mišrūnų banda.

Varėniškiai buvo bene pirmieji ūkininkai Lietuvoje, pradėję auginti dvigrūdžius kviečius – speltas. Jų Rasa atsivežė iš Šveicarijos ūkio, kuris netgi užsiėmė speltų selekcija.

Samauskai jas irgi pamažu pasidaugino ir augindavo vieną kitą hektarą. Bemaž 10 metų jomis kiti ūkiai per daug nesidomėjo, o vėliau speltos ėmė populiarėti. „Iš mūsų ūkio ekologiškos speltos išplito visoje Lietuvoje“, – sako Edmundas. Šie kviečiai nelepūs, gerai tinka ekologinei žemdirbystei. Samauskų ūkyje niekada neiššaldavo, niekada neiššusdavo, neišguldavo. Vienais metais pavyko nukulti net 4 t iš ha speltų ir tai buvo rekordinis jų ūkio javų derlingumas Dzūkijos smėlynuose.

Vidutiniškai ūkyje gaunama apie 2 t/ha ekologiškų grūdų. Pagal ekologiškas technologijas dirvos tręšiamos ūkyje gaunamu mėšlu, taip pat auginami dobilai. Sėjomainos rotacija tokia: raudonieji dobilai, po jų žieminiai javai (speltos ar rugiai), grikiai, avižos su dobilų įsėliu ir dalyje laukų – ankštiniai.

Anksčiau ūkyje dirvos buvo kasmet ariamos, o pastaraisiais metais bandoma pereiti prie seklaus žemės dirbimo skutikliais, lėkštėmis, diskinėmis akėčiomis. Ariama tik ten, kur kitaip nepavyksta susitvarkyti su piktžolėmis.

Rasa priduria, kad ekologiniame ūkyje sunkiausias dalykas ir yra sukontroliuoti piktžoles. O tai priklauso ir nuo orų. Kai jie būna palankūs, galima labai gerai išnaikinti piktžoles: nuskutus, kai sausa, jos greitai sudžiūsta. O šiemet, kai daug lijo, laukuose piktžolės labai išplito.

„Mane, kaip agronomą, piktžolės labai nervina. Norėčiau, kad laukai būtų idealiai švarūs, bet ekologijoje kartais tenka susitaikyti su tuo, kaip yra“, – sako Edmundas. Žmona priduria, kad agronomines žinias reikėjo atnaujinti ir daug ko mokytis, nes technologijos keičiasi.

 „Žaliasis kursas ne toks jau ir žalias“

Samauskai niekuomet neabejojo pasirinkta ūkininkavimo kryptimi ir jos keisti minčių neturėjo. Tačiau dabartinė Europos Sąjungos žaliojo kurso strategija ir siekis smarkiai išplėsti ekologinio ūkininkavimo mastą didesnio optimizmo dėl šios srities ateities nesuteikia. Žaliosios strategijos paskatinti ūkiai kuriasi ne iš idėjos, o tikėdamiesi gauti daugiau išmokų, ypač nenašiose žemėse. „Motyvuoti turėtų ne pinigai, o prasmė“, – sako varėniškiai.

Be to, jų nuomone, dabar mūsų šalies žemės ūkyje egzistuoja tarsi dvi skirtingos ūkininkų grupės: vieni tapo labiau vadybininkais, verslininkais, formuojančiais didelius ūkius su samdomais darbuotojais ir siekiančiais kuo daugiau uždirbti bet kokia kaina, o kitiems ūkininkavimas ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir gyvenimo būdas, kai ūkyje dirba tik šeimos nariai.

Samauskai savo ūkyje dirba patys, jiems padeda vienas iš dviejų sūnų – Vytautas. „Žaliasis kursas būtų tikrai žalias, jeigu cheminių produktų nenaudotų visi ūkiai. Arba kaltinimai, kad gyvuliai išskiria daug metano ir taip didina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Gal geriau biurokratai tegul pažvelgia į kitą pusę – kiek iškertama miškų, kurie tas emisijas galėtų sumažinti!“ – tvirtą nuomonę turi Vytautas, o jam pritaria ir tėvai.

Vytautui labiau imponuoja smulkusis ūkis, nors kol kas be didesnio javų kiekio auginimo sunku būtų pragyventi. „Gal ilgainiui atsiras daugiau žmonių, kuriems būtų įdomus rankų darbas kaip fizinė terapija: žemę pajausti, įrankius paprastus išbandyti,“ – svarsto Samauskai. 

„Pirmiausia patarčiau susitvarkyti žemę, išnaikinti joje daugiametes piktžoles. O tuomet per 2–3 pereinamojo laikotarpio metus galutinai pasirengti. Žinoma, reikia turėti gamybinę bazę ir reikiamos žemės ūkio technikos. Taip kaip mes, plikiems išeiti ūkininkauti – sunki pradžia ir labai ilgas kelias iki norimo rezultato“, – žemdirbiams, kurie ketina ekologiškai ūkininkauti, linki vieni šios žemės ūkio krypties pradininkų mūsų šalyje – Rasa ir Edmundas Samauskai.

Autorius: Rasa Jagaitė
    Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

    (0)

    Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

    Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

    Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

    Apklausa
    Kokio senumo traktorių turite ūkyje?
    Visos apklausos